Rašto tiesa

Šis blogas yra skirtas dalintis Šventojo Rašto tiesa

Tiesa ar tradicijos?

Truth or tradition pic

Tiesa ar tradicijos?

Prisijunkite prie mūsų, kol mes keliausime laiku 4000 metų į praeitį, ir sužinosime, iš kur tiksliai atsirado Kalėdos ir Velykos. Iš kur atsirado Kalėdų eglė ir žvaigždė ant jos viršūnės? Ar žinojote, kad visame pasaulyje, kiekvieno pagonių saulės dievo gimtadienis buvo Gruodžio 25 dieną?

Ar žinojote, kad iki 1800 metų vidurio Jungtinėse Valstijose įstatymiškai buvo draudžiama švęsti Kalėdas?

Iš kur atsirado Šventasis Nikolas? Ar žinojote, kad frazė, “Hou Hou Hou,” yra kilusi 1600 metų pabaigoje, kai visuotiniai žaidimai buvo labai populiarūs. Ir velnias, prieš išeidamas į sceną, paskelbdavo apie savo pasirodymą, sakydamas “Hou Hou Hou”. Ar žinojote, kad pirmieji Kalėdų Senio elfai buvo visai ne elfai, o vadinamieji Krampuso demonai? Jie keliaudavo su Šv. Nikolu, ir jų darbas buvo bausti vaikus, kurie buvo negeri praėjusiais metais. Kas yra Velykų zuikutis? Iš kur atsirado Velykiniai kiaušiniai? Kodėl mes švenčiame Velykas pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio? Ir iš kur apskritai atsirado žodis “Velykos” angl.”Easter”? Palaukite minutėlę. Man tai reiškia visai ką kita. Nesvarbu, ką tai reiškia mums. Svarbu tik tai, ką tai reiškia Jam.  Jis yra tas, kuris yra garbinamas. Ar mes esame įsitikinę, kad Dievui nesvarbu, jog mes ėjome į kompromisą ir sumaišėme Jo sūnaus gimimą ir prisikėlimą su senovės okultinėmis praktikomis? Įsitaisykite patogiai, kol mes nagrinėsime, kas iš tikrųjų yra tiesa, o kas – paprasčiausia senovės pagonių tradicija. Ir galiausiai mes atskleisime, ką iš tikrųjų šėtonas bando nuo mūsų paslėpti.

1:35 (Berniuko balsas) Tėveli, žiūrėk! Mokytoja sakė, kad kaskart, suskambus varpui, angelui užauga sparnai.

Daina „Jingle Bells“

2:10 (Džimas Steilis) Sveiki visi, besiklausantys „Passion for Truth Ministries“ paskaitos. Aš esu Džimas Steilis. Tikriausiai visi prisimename smagius prabėgusius metus, kai per Kalėdas drauge su mylimaisiais, draugais bei šeima sėdome prie kalėdinio stalo ir šventėme mūsų Viešpaties gimimą. O vėliau, pavasarį, Velykų laikotarpiu – Jo prisikėlimą.

Prieš daugelį metų Tėvas manyje atvėrė bedugnę, privertė ilgėtis kažko didesnio ir gilesnio, kažko, susijusio su Jo esme, tad šiame video klipe noriu su Jumis pasidalinti savo dvasinės kelionės rezultatais ir išvadomis. Iš pradžių švenčiant Kalėdas, kasmet kažkas būdavo ne taip. Jaučiau tarsi kažko trūktų. Kalėdos tiesiog nebebuvo tokios, kaip vaikystėje, galbūt kai kurie iš jūsų giliai širdyje jautėtės panašiai.

Prieš pradėdamas pasakoti noriu įspėti, kad dalis šios informacijos jus šokiruos. Tam tikros detalės gali Jus sukrėsti, nes Jūsų emocijos ir prisiminimai yra Jūsų asmenybės dalis. Tad noriu padrąsinti, nebijokite nuskambėsiančios tiesos, nes galiausiai, pasak Šventojo rašto, tiesa gali padaryti tik viena – jus išlaisvinti. Noriu priminti kaip tėvas tėvams, mat namie manęs taip pat laukia mažyliai: turėkite galvoje, kad kai kurie vaizdai bei informacija, kuriais šiandien pasidalinsiu, yra gana šokiruojantys.

Visų pirma pakalbėsime apie savo gyvenimo, informacijos ir tiesų, kuriomis tikime, įvertinimą. Pradėsime Barnos grupės citata. Barnos grupė – didžiausia krikščioniška apklausas ir apžvalgas vykdanti organizacija šalyje. Ši grupė tyrinėja įvairius krikščionybės aspektus, doktrinas, tikėjimo tiesas bei krikščionybės tendencijas. Neseniai išleistoje metų pabaigos apžvalgoje buvo paskelbta tokia išvada:
„KRIKŠČIONIŠKOSIOS BAŽNYČIOS BĖDA YRA NE TA, KAD ŽMONĖMS STINGA TIKĖJIMO, BĖDA TA, KAD ŽMONĖS TIKI DALYKAIS, KURIE, JŲ NUOMONE, NEPRIEŠTARAUJA BIBLINIAMS MOKYMAMS.JIE NENORI GIRDĖTI, KAD KLYSTA, IR NENORI PRIIMTI NAUJŲ ĮŽVALGŲ. DVASINIS SAVĘS VERTINIMAS YRA TOKS RETAS TIKRIAUSIAI TODĖL, JOG ŽMONĖS BIJO SUŽINOTI, KAD JIEMS REIKIA KEISTI ASMENINIO TOBULĖJIMO STRATEGIJĄ ARBA PATIEMS AKTYVIAI ĮSIJUNGTI Į TOBULĖJIMO PROCESĄ. NESVARBU, KOKIA TO PRIEŽASTIS – TIEK DVASININKAI, TIEK PASAULIEČIAI IGNORUOJA VISUOTINAI PRIPAŽINTĄ FAKTĄ, KAD JIE YRA ABEJINGI SAVO PAČIŲ DVASINIAM TOBULINIMUI. “

4:45 Trumpai tariant, ponai ir ponios, tuo norima pasakyti, kad mes, tikintieji, atsidūrėme tokiame taške, kai mums išties neberūpi, kokia yra tiesa. Mums visai nesvarbu, žvelgiant iš Jahvės perspektyvos, Dievo akimis, ko Jis nori iš mūsų. Mes baiminamės net pagalvoti apie tokius dalykus, nes žinome – taip užbrėšime liniją smėlyje, o mes nenorime priimti tokių sprendimų, nes mūsų norai yra tokie, kokie yra. Mums patogu gyventi taip, kaip gyvename. Mums patogios mūsų religinės apeigos ir tradicijos, vienareikšmiškai sukurtos žmogaus. Tad, galų gale, nežinau, kaip jūs, bet aš noriu Jam įtikti. Mes esame šioje žemėje tik dėl keleto priežasčių: skelbti Jo Vardą ir iš visų jėgų pasistengti mylėti Jį visa širdimi, protu ir siela. Ir norime tą daryti Jo skelbiamu būdu.

5:33 Kai kuriems iš jūsų, pradėjus analizuoti šį vaizdo klipą, į galvą tuoj pat šaus mintis: „Ką gi, man tai reiškia visai ką kita“. Prieš daugelį metų lygiai tokia pati mintis šmėkštelėjo mano galvoje, tada Šventoji dvasia švelniai kreipėsi į mane: „Džimai, nesvarbu, ką tai reiškia tau. Ne tave garbina. Mane garbina. Svarbu tik tai, ką galvoju aš“. Todėl prašau, nepamirškite to, žiūrėdami šį klipą. Nepamirškite, kad pagrindinė mūsų užduotis – pritaikyti savo gyvenimą prie tiesos, nesvarbu, kaip tai būtų sunku, jausminga ar skausminga, nes, galų gale, perėjus dykumą, laukia pažadėtoji žemė. Laikydamiesi Biblijoje nurodytų taisyklių, sulauksite palaiminimo.

Pradėkime Džono Kalvino citata: „Ar tai yra tikėjimas, kai nieko nesupranti, tik paprasčiausiai besąlygiškai patiki savo įsitikinimus bažnyčiai?“

Mes norime suprasti, dėl kokių priežasčių elgiamės taip, kaip elgiamės, kodėl tikime tuo, kuo tikime. Ar toliau aklai Jį garbinsime, manydami, jog Jis priims bet kokią ant altoriaus sudėtą auką vien dėl to, kad mūsų širdys tyros ir nuoširdžios? Tarsi senovės izraelitai būtų atvedę kiaulę ir paaukoję nešvarų gyvulį ant altoriaus. Tarsi Kainas būtų paaukojęs savo daržoves, nors Jahvė  paprašė ir pareikalavo gyvulio aukos. Nesvarbu, ką mums tai reiškia. Nesvarbu, kokios nuoširdžios mūsų širdys. Tiesą sakant, Biblijoje teigiama, kad mūsų širdys yra nedoros. Taigi, ponios ir ponai, Jis nežiūri į mūsų širdis, kol netampame paklusnūs. Širdis nesvarbi. Jei širdis būtų vienintelis svarbus dalykas, tada galėtume visus suleisti į rojų, nes argi ne tiesa, jog kiekvienos žmogui

žinomos religijos išpažinėjai yra nuoširdūs, o jų širdys dega troškimu iš visų jėgų garbinti savo dievą visa širdimi, protu ir siela?

Eikime tiesiai prie teologijos. Nesvarbu, kokie mes nuoširdūs. Mes galime nuoširdžiai suklysti. Turime stengtis, kad mūsų nuoširdumas ir paklusnumas atitiktų Šventojo Rašto reikalavimus, nes argi Šventajame Rašte nesakoma, kad paklusnumas geriau už auką? Galime aukoti ką tik norime, tačiau jei elgiamės ir aukojame ne pagal Jo reikalavimus, auka netenka prasmės.

Abraomas Linkolnas yra pasakęs: „Geriausias būdas pražudyti priešą – tapti jo draugu“.

8:10 Ponios ir ponai, priešas siekia tik trijų dalykų: vogti, žudyti ir sunaikinti tiesą. Štai ką jis stengiasi padaryti. Taip jis pasielgė rojaus sode, pareiškęs Adomui ir Ievai, jog taisyklės, kurias Dievas perdavė Adomui su Ieva („taisyklės“ hebrajiškai yra „Tora“. Žodis „Tora“ reiškia ne įstatymą, o taisykles)… taigi, Dievas sode perdavė jiems Torą, tam tikras taisykles, o atėjęs priešas tarė: „Dievas IŠ TIKRŲJŲ neturėjo omenyje, kad sulaužę Jo taisykles, jūs mirsite“. Taigi, priešo užduotis – atriboti mus nuo mūsų palikimo, išvaryti mus iš dieviškojo sodo. Mes esame išvaromi iš sodo, kai sulaužome Jo taisykles ir nusprendžiame elgtis savaip.

Taip elgėsi izraelitai, vos tik pradėję savo kelionę per istoriją. Jie nuolat laužė pasižadėjimus ir nuolat toldavo nuo Dievo, vėliau atgailaudavo – jų „teshuva“ sugrįždavo, jie vėl pasižadėdavo, o Dievas juos palaimindavo tik tada, kai jie paklusdavo. Kai nepaklusdavo, Dievas juos prakeikdavo.

Brangieji, iš savo patirties žinau, kad kartais didžiausias prakeikimas – prarasti palaiminimą, kuris tau turėjo būti skirtas; taigi, tęskime. Vieną mano mėgstamiausių posakių ištarė Džonas F. Kenedis. Jis sakė: „Dažnai didysis tiesos priešas yra ne melas – tyčinis, išgalvotas ir nesąžiningas, tačiau mitas – atkaklus, įtikinamas ir nerealus“. Net Hitleris kalbėjo panašiai. Jis sakė: „Jei melą kartosi pakankamai garsiai ir ilgai, žmonės patikės, kad tai tiesa“.

Šėtonas turi tik vieną planą – vogti, žudyti ir naikinti. Jis nori tiesiog išmesti žodžius iš Šventojo Rašto; nori, kad mes tikėtume galintys elgtis savaip. Galų gale, argi tai ne jo dvasia? Maišto dvasia teigia, kad galime elgtis savaip, galime savaip garbinti Dievą, o galiausiai būtent čia mes suklumpame ir imame nebetekti Dievo šlovės. Kai imame elgtis pagal Biblijos nurodymus, tada atgauname Tėvo palaiminimą, kurį Jis mums skyrė pačioje pradžioje.

Na, štai. Įvadas baigtas. Pradėkime šia mintimi: pagalvokite, kokie keturi lemtingiausi įvykiai nutiko Biblijoje aprašomu metu, žmonijos istorijos metu? Aš jums pasakysiu, kokie keturi įvykiai ateina į galvą man. Nors tai yra tik Džimo Steilio nuomonė, bet, pasak Džimo Steilio, svarbiausi įvykiai yra šie:

  1. Įsakymai, duoti rojuje.
  2. Įsakymai, duoti Sinajaus kalne („Palaiminimai ir prakeikimai“).
  3. Mesijo gimimas.
  4. Mesijo mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas.

Žmonijos istorijoje nutinka įvairiausių dalykų, tačiau šie, mano nuomone, yra vieni lemtingiausių. Mes sutelksime dėmesį į du paskutiniuosius įvykius. Mesijo gimimą bei Mesijo mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą, kadangi šie du įvykiai drastiškai paveikė žmonijos ateitį.

11:18 Nusikelkime keturis tūkstančius metų į praeitį ir patyrinėkime, iš kur kilo kai kurios tradicijos. Mes atsidursime Nojaus laikuose. Pradėkime šia senovine gaida:

„Vieną kartą, seniai, seniai, gyveno vyras vardu Nimrodas. Nimrodas buvo Nojaus proanūkis. Tais laikais jis buvo garsiausias visoje žemėje žmogus. Jis buvo tuometinio pasaulio valdovas. Tai jis, be visų kitų jam priskiriamų nuopelnų, įsakė pastatyti Babelio bokštą ir Ninevės miestą. Be to, Nimrodas neabejotinai darė milžinišką įtaką žmonėms, su kuriais gyveno. O buvo taip – jis garsėjo kaip šiurpiai stiprus žmogus. Nimrodas sukūrė didžiules armijas, jis valdė tuometinį pasaulį iškart po potvynio. Jis buvo stabmeldys, pasidavęs gobšumui, girtuoklystei ir maištaujantis prieš Dievą. Be to, Nimrodas turėjo fenomenalų sugebėjimą apgaudinėti. Tiesą pasakius, aš manau, jis labai primena pirmąjį politiką, prieš keturis tūkstančius metų. Nimrodas vedė moterį vardu Semiramis. Nimrodas su Semiramis praktiškai tapo tuomet žinomo pasaulio karaliumi ir karaliene. Po kiek laiko Nimrodas mirė ir buvo sudievintas. Jis tapo pirmuoju sudievintu žmogumi Žemėje. Žmonės pavertė jį Saulės dievu, kuris galiausiai virto Baalu. Šventajame Rašte žodžio „Baalas“ vartojimą galima atsekti iki pat Nimrodo laikų. Įdomi istorijos realybė – susiduriame su Baalu ir Astarte, o jų šaknys slypi pačioje Nimrodo ir Semiramis istorijoje.

Taigi Baalas valdo Visatą kaip Saulės dievas, ir pagal babilonų legendą, Semiramis pastojo nuo savo mirusio vyro Nimrodo Saulės spindulių. Ji pagimdo berniuką vardu Tamūzas. Tamūzas užaugo, tapo vyru, turėjo labai aistringų santykių su savo motina, bei ją vedė. Štai iš kur yra kilusi Kupidono istorija- iš Kūdikio Tamūzo ir jo motinos Semiramis. Kupidonas per Valentino dieną – taip atsirado Valentino dienos istorija. Ji kilo iš Tamūzo, kuris turėjo labai ne bibliškų santykių su savo motina, bei ją vedė. Grįžkime prie Tamūzo istorijos. Tamūzas keturiasdešimt metų buvo puikus medžiotojas, jis užėmė savo tėvo vietą pasaulio valdovo soste ir buvo neregėtai galingas. Tačiau labiau už viską jis garsėjo medžiotojo talentu ir įgūdžiais. Aistra medžioklei tapo ir jo mirties priežastimi. Kartą medžiojant, praradus budrumą, jį persmeigė laukinio šerno iltis. Tuo metu Tamūzui buvo keturiasdešimt metų.

Po kiek laiko Semiramis mirė ir pateko į dangų. Tačiau jos vyras Baalas nebuvo pasirengęs jos priimti. Ir įsakė paukščiui milžiniškame kiaušinyje nugabenti ją atgal į Žemę. Tas kiaušinis sprogo virš Eufrato upės. Vos išsiritusi, Semiramis pavertė paukštį kiaušinius dedančiu zuikiu. Tikra tiesa! Kad ir kaip beprotiškai tai skambėtų, iš čia ir kildinamas mūsų „kiaušinius dedantis zuikis“. Štai iš kur atsirado Velykinis zuikutis. Tikriausiai pagalvojote: „Kiaušinis! Tai tikra pasaka.” Taip, tai yra babiloniečių legenda. Tačiau supraskite, kad tais laikais rytų kultūrose kiaušinis buvo laikomas svarbiu vaisingumo simboliu. Buvo tikima, kad net ir pati Žemė gimė iš milžiniško kiaušinio. Todėl mokslininkų nestebina ši legenda, kad Semiramis nusileido žemėn kiaušinio pavidalu. Taip žmonės Žemėje išsyk suprato, kad prieš juos – dievas. Šiuo atveju – deivė dėl to, kad yra susijusi su vaisingumo kiaušiniu.

Taigi, kas dabar nutiks, jūs imsite įžvelgti panašumų tarp mūsų šiomis dienomis švenčiamų Velykų ir velykinių tradicijų, bei tradicijų, atsiradusių prieš du, tris ir keturis tūkstančius metų. Ką tik sužinojome, kad Velykų zuikutis atsirado, kai Semiramis išsirito iš kiaušinio. Pažiūrėkime, ar aptiksime ir kitų tradicijų ištakų.

15:58 Kiekvieną pavasarį, pirmą sekmadienį po pavasario lygiadienio, jie švęsdavo dieviškosios motinos Astartės (Ištar) sekmadienį, jo metu būdavo einama į saulėtekio pamaldas. Egzistuoja tiek daug Velykų ištakų aiškinimų, kad tolesnę šios legendos dalį sunku patvirtinti. Viskas priklauso nuo Jūsų įsitikinimų ir tikėjimo. Tačiau noriu atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kaip lengva vieną šios legendos dalį susieti su velykinių margučių dažymu. Legenda pasakoja, kad Saulėtekio pamaldų metu Astartės kunigas ant altoriaus apvaisindavo nekaltas mergeles, o paskui ten pat paaukodavo trijų mėnesių kūdikius, gimusius prieš metus apvaisintoms moterims. Tikintieji, atsinešę Astartės kiaušinius, įmerkdavo juos į kūdikėlių kraują. Taip gimė saulėtekio apeigos ir, galbūt, margučių dažymo tradicija. Įdomu, kad visame pasaulyje labiausiai paplitusi Velykinių margučių spalva – raudona. Net ir Baltuosiuose rūmuose oficiali margučių spalva yra ryškiai raudona.

Grįžkime prie Tamūzo; Tamūzą užmušė laukinis šernas. Kasmet, paminint Tamūzo, tapusio dievo sūnumi, savo tėvo sūnumi, mirties ir sudievinimo sukaktį, tikintieji keturiasdešimt dienų prieš Velykas imdavo pasninkauti ir melstis, o Velykų sekmadienį iškeldavo didžiulę puotą Tamūzo mirčiai ir prisikėlimui paminėti. Spėkite, kas būdavo to sekmadienio vakarienei? Teisingai! Velykinis kumpis. Tamūzo, žuvusio nuo laukinio šerno ilčių, atminimui būdavo nudobiama kiaulė/šernas. Taip, tą keturiasdešimtį dienų prieš Velykas mes vadiname gavėnia, katalikai vadina tą laikotarpį gavėnia. Tos keturiasdešimt dienų, mieli draugai, nesusiję su keturiasdešimt Jėzaus dykumoje praleistų dienų. Tos keturiasdešimt dienų egzistavo jau tūkstančius metų prieš Jėzaus pasirodymą. Jų ištakos glūdi keturiasdešimtyje dienų, kurių metų buvo pasninkaujama ir meldžiamasi už Tamūzą prieš Velykų šventę. Keturiasdešimt Jėzaus pasninko ir maldos dienų – man patinka vadinti Jį jo hebrajiškuoju vardu, Jėšua, reiškiančiu „išganymą“ – taigi, keturiasdešimt Jėšuos badavimo ir maldos dykumoje dienų yra tik sutapimas. Kodėl? Nes Tėvas žino tiesą, o priešas kadaise buvo ištikimas Tėvo pagalbininkas ir žino pranašystes. Jis žinojo, kaip viskas bus pateikta, todėl sukūrė žmonių tradicijas, visas legendas, nesvarbu, yra jose tiesos ar ne, tačiau jis jas sukūrė, norėdamas iškreipti mūsų įžvalgą ir sugebėjimą suprasti, kad nušvitus tiesai, mes jos nesuprastume. Jis sukūrė apgavystę, o mes ją prarijome nė nemirktelėję.

19:25 Taigi pradedame įžiūrėti kai kurių tradicijų ištakas. Sužinojome, iš kur kilo gavėnia. Sužinojome, iš kur kilo Velykų kumpis. Sužinojome, iš kur kilo saulėtekio apeigos. Sužinojome net tai, kodėl pasirinkome pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ne mes jį pasirinkome. Velykos visuomet buvo švenčiamos tą dieną.

Kalbant apie Velykas ir Baalą, išryškėja įdomus dalykas – vardai; tuos vardus randame užrašytus egiptietiškais hieroglifais, suomių hieroglifais ar įvairiais kitais, ant įvairiausių daiktų iš visų pasaulio kampelių; aš Jums išvardinsiu keletą vardų ir pasakysiu, dėl ko dažniausiai jie atsimenami įvairiose kultūrose, o Jūs kai kuriuos tučtuojau atpažinsite. Visų pirma, Egipte jie buvo žinomi kaip Izidė ir Ozyris. Finikijoje juos žinojo kaip Astartę ir Baalą, tuos pačius Astartę ir Baalą, kuriuos sutinkame Šventajame Rašte. Graikijoje jie buvo Afrodite ir Adoniu, arba Erodu, iš kurio kilo žodis „Erotika“. O Romoje juos vadino Venera ir Kupidonu. Teisingai, iš čia kilo Valentino diena ir Kupidonas.

Tik paklausykite, tai neįtikėtina! Net ir Tolimuosiuose Rytuose Kupidonas žinomas Zaratustros vardu. „Zaratustra“ sudarytas iš dviejų žodžių: „zoro“, reiškiančio „sėkla“ ir „ashtoreth“, kuris reiškia „Velykas“. Taigi, Tolimuosiuose Rytuose Kupidono vardas reiškia „Velykų sėkla“ arba jo motinos sėkla. Šis faktas paimtas iš Alatėjos archyvų „Knygų lentyna – 1994 m. vasaris, 2-as tomas, Nr. 2“.

Atsekėme Velykas, margučius, Velykinį kumpį, gavėnią, Kupidoną ir Valentino dieną, Velykų sekmadienį, saulėtekio apeigas ir panašiai. Dabar pasigilinkime į Šventąjį Raštą, panagrinėkime sąsajas su šiais vardais. Jūs patys esate skaitę Šventojo Rašto ištraukas, keista, kad Jahvė , Dievas, visuomet bando kreiptis į izraelitus ir perspėti juos laikytis kuo toliau nuo Astartės ir Baalo.

Skaitykime Šventąjį Raštą. Teisėjų knygoje 2:13 rašoma: „Jie apleido VIEŠPATĮ ir tarnavo Baaliui ir Astartei!“ Pirmoje Samuelio knygoje 7:4 rašoma: „Izraelitai pašalino Baalą ir Astartę ir tarnavo vienam VIEŠPAČIUI“. Ir galiausiai ne mažiau svarbus Laiškas romiečiams 11:4: „O kaip skamba Dievo atsakymas? „Aš pasilaikiau septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį“.

Vėliau šios programos metu sužinosime, kas slypi už Baalo įvaizdžio. Greičiausiai maždaug šiuo metu Jums atėjo į galvą mintis, dėl kurios buvau perspėjęs, ir Jūs manote: „Man tai reiškia visai ką kitą. Aš švenčiu Jėzaus gimimą, visą dėmesį sutelkiu į Jėzų, švenčiu Jo prisikėlimą ir noriu galvoti tik apie Jį.“ Galbūt Jūsų širdis ir nori susitelkti į Jį, Jūs vienareikšmiškai tą galite. Tačiau tiesa ta, kad nesvarbu, kaip mes susikaupiame, kokie nuoširdūs esame ir kokios tyros mūsų širdys. Svarbu tik tai, ar mes šloviname Jį taip, kaip Jis prašė būti šlovinamas ir ar mūsų veiksmai Jo neįžeidžia? Vėliau peržvelgsime Šventąjį Raštą ir pažiūrėsime, ar kur nors kalbama apie Kalėdas ir Velykas, ar yra išskirtinių nurodymų, leidžiančių mums šlovinti Jį, kaip panorėjus. Prašau Jūsų, keliaukime toliau be išankstinių nuostatų, nors kai kurie simboliai bus labai sukrečiantys; pamatysite, kaip jie keliavo per istoriją ir atsirado šiuolaikinėse krikščionių bažnyčiose.

Aptarsime gausybę archeologinių, istorinių simbolių, glaudžiai susijusių su krikščionybe, Kalėdomis, Velykomis, Saulės dievo garbinimu ir šiandieniniu pagonybės šlovinimu.

Pradėsime nuo akivaizdžiausio ir svarbiausio simbolio – Tamūzo ir jo motinos Semiramis. Pažvelgę į ekraną matote Izidę su Ozyriu arba Astartę ir Tamūzą. Kai kurie gali paklausti: „Minutėlę. Aš švenčiu Velykas. O Jūs kalbate apie Astartę“. Velykos (angl. „Easter“) – tai suanglintas „Astartės“ vardas. Kitaip tariant, angliškai ištarta „Astartė“ skamba kaip „Easter“ (liet. „Velykos). Taip, laikui bėgant, išsivystė šio žodžio etimologija.

Atkreipkite dėmesį, kad jai ant galvos – pusmėnulis, o pusmėnulio centre yra Saulė. Taigi Izidės arba Astartės galios simbolis buvo pusmėnulis, laikantis pačią Saulę – jos velionį vyrą Baalą, Saulės dievą. Matome, kad deivė krūtimi maitina kūdikį. Astartė buvo žinoma kaip Rytų deivė, nuogakrūtė vaisingumo deivė, susijusi su Rytais arba saulėtekiu, todėl Velykų rytą apeigos vykdavo Saulei tekant. Tuo tarpu jos vyras buvo dievas, susijęs su Vakarais, su besileidžiančia Saule. Taigi žmona Astartė buvo saulėtekio deivė, o jos vyras – Vakarų arba saulėlydžio dievas, tad pagoniškieji Saulės dievai valdė žemę visą dieną.

Dabar apžvelgsime likusius simbolius. Ekrane matote pagonišką dievo Baalo-Hadado raižinį, jis atvaizduotas kaip diskas pusmėnulyje. Ekrano viduryje matote pusmėnulį, apglėbusį Saulę. Tai – Saulės dievas, jį simbolizuoja ir Saulę supantis Mėnulis. Kaip matote, pagrindinis Saulės dievo simbolis – pusmėnulis, laikantis Saulę; Saulė gali būti centre, apglėbta pusmėnulio; dabar išgirsite kontraversišką, bet istoriškai teisingą mintį. Katalikiškoji Eucharistija išties yra pusmėnulyje esanti Saulė. Parodysiu Jums keletą Komunijos vaizdų iš įvairių pusių ir patys pamatysite, kad vaizdas ne tik panašus, bet identiškas. Štai iš kur kilo jų simboliai. Čia matote specialų įrenginį eucharistinei duonelei laikyti, radau jo nuotrauką internete. O prie jo buvo užrašyta… Beje, dėl suprantamų priežasčių neįtraukiau bažnyčios pavadinimo, tačiau taip jie reklamavo tam tikrą penktadienį… Tad užrašas skelbia: „Eucharistijos adoracija vyksta pirmąjį mėnesio penktadienį, jos metu pagarbinamas Šv. Sakramentas“. Nežinau, kaip jūsiškės, bet manoji Biblija liepia melstis Tėvui, mūsų Tėvui.  Jėšua – Jėzus  liepė melstis Tėvui. Neliepė melstis negyviems daiktams, nesvarbu, simbolizuojantiems Jį ar ne. Atidžiai pažvelkite į dešinę pusę. Matote pusmėnulį, išlinkyje laikantį Saulę arba ostiją. Štai matote iš arčiau. Pusmėnulio formos lopšys su Romos katalikų bažnyčios saulės formos monstrancija; matote, kad ją supa saulės spinduliai. Visiškai neslepiami. Kodėl? Nes šiam vaizdiniui tūkstančiai metų. Jis kyla iš Saulės dievo garbinimo, pagonybėje tai buvo Baalo ir jo žmonos Astartės simbolis. Štai čia matote lazdą su kankorėžiu, tai dar vienas pagoniškas simbolis, siejamas su Saulės dievu, kurio ištakos siekia Egiptą ir Ozyrį. Kaip matote, lazda yra šakių formos, o šakių centre – kankorėžis. Kodėl buvo pasirinktas kankorėžis? Todėl, kad jis simbolizuoja vaisingumą. Kankorėžis išauga ant visus metus žaliuojančios pušies. Kadangi artėjant žiemai viskas ima nykti, pušis tapo naujos vilties, gyvenimo ir vaisingumo simbolis. Kaip matote, net Meksikoje buvo atrastas dievas, vienoje rankoje laikantis kankorėžius, o kitoje – pušį. Įdomus faktas: didžiausias pasaulio kankorėžis stovi paties Vatikano „Pušies aikštėje“.Kaip manote, kodėl Vatikano „Pušies aikštėje“ stovi kankorėžio skulptūra? Kodėl buvo pasirinktas kankorėžis? Kodėl ant paties popiežiaus pastoralo yra kankorėžis? Nes šio pastoralo ištakos siekia senovės Saulės dievo garbinimą, kai jis simbolizavo dievų galią ir valdžią. Štai čia matote pastoralą iš arti – štai kankorėžis, išraižytas ant pačios lazdos.

Keliaukime prie kito simbolio – trišakio. Trišakis – velnio šakės. Iš tiesų tai paties Šėtono, Šėtono ragų simbolis. Šis senoviškas šėtoniškas, pagoniškas gestas vadinamas trišakiu. Jis dažnai aptinkamas archeologinių kasinėjimų metu. Kai tik susiduriama su bet kuria Saulės dievą garbinusia visuomene, visur pilna trišakių. Senovės Babilone visi pagoniškieji Saulės dievai rankose laikė trišakį; visi pagoniškieji dievai ir faraonai turėdavo tam tikrą trišakę lazdą, kuri juos susiedavo su dievų galia ir valdžia. Suprantama, pats žinomiausias yra Neptūno trišakis. Mes jį vadiname velnio šakėmis, štai iš kur jos kilę. Tai ne šiaip kažkieno sugalvotas piešinys. Šis ženklas turi savo ištakų istoriją.

Jei peršoksime tam tikrą laiko tarpą, arba net tiksliau tame pačiame laikmetyje, rasime dar svarbesnį simbolį. Šioje nuotraukoje pamatysite du simbolius. Tai pagoniška Jupiterio statula, pervadinta „Šventuoju Petru“; spėkite, kokį gestą jis rodo? Trišakio simbolį. Šėtonišką simbolį, išreiškiantį Saulės dievų galią. Nuotraukoje matote dar vieną simbolį – aureolę. Atidžiai įsižiūrėkite. Tai ne aureolė. Tai Saulės prošvaistė. Tai, ką matote už dievų, arba, Jums leidus, šventųjų galvų, nėra aureolė. Tai Saulės prošvaistė, išreiškianti Saulės dievo galią. Šią skulptūrą Vatikane vadina „Šventuoju Petru“, tačiau istorija mums teigia, kad tai dievas Jupiteris. Tap pat matote, kad kūdikėlis Jėzus, tas, kuris turėtų būti kūdikėliu Jėzumi, yra ne kas kitas kaip kūdikėlis Tamūzas. Iš kur žinome, kad tai ne Jėzus? Nes visur matome trišakius. Kūdikėlio Jėzaus rankoje matote trišakio simbolį, taip pat trišakis kyšo ir iš statulos galvos. Matote tris trišakius – du kyšo iš galvos šonų, o vienas išlenda iš viršugalvio. Ponai ir ponios, tai ne kūdikėlis Jėzus o pagoniškas Saulės dievas Tamūzas iš Baalio, Nimrodo ir Semiramis istorijos, kuris šiais laikais virto Valentino dienos Kupidonu.

31:03 Aptarkime visiškai kitokį simbolį: matome sparnuotą gyvatę, saugančią karaliaus Tutanchamono sostą. Pamatysite, kad sparnuota gyvatė iš tiesų yra drakonas; senovės Egipto folklore ir istorijoje senoviškais hieroglifais buvo vaizduojami drakonai. Sparnuoti drakonai sutinkami visame pasaulyje. Tai iš esmės atskira tema ir mokymas, tačiau Šventajame Rašte gyvatė siejama su pačiu šėtonu, Liuciferiu, kritusiu ryto aušros angelu, nes Rojaus sode jis pasirodė suktos ir apgaulingos gyvatės pavidalu. Jis alsuoja mirties liepsna ir ieško dievobaimingųjų tam, kad juos užvaldytų ir sunaikintų.

Tad norėčiau, kad atkreiptumėte dėmesį, kaip šios gyvatės simbolis, Šventajame Rašte siejamas su šėtoniška veikla ar pačiu Šėtonu, pasirodo religinėje terminologijoje ir religiniuose dirbiniuose. Štai majų Saulės dievas-gyvatė Kecalkoatlis, atvaizduotas lendantis iš sparnuoto drakono nasrų; taigi majų Saulės dievas išlenda iš sparnuoto drakono nasrų. Tai sparnuota gyvatė, nešanti mirusiųjų sielas į dangų. Jei pažvelgsite atidžiau, pamatysite, kad mirusiųjų sielos įsitaisiusios ant sparnuotos gyvatės nugaros. Aiškinama, kad ši sparnuota gyvatė skrenda į dangų ir nešasi žmones kartu su savimi. Aš spėju, kad ji skrenda ne į dangų. Matote sparnuotą gyvatę, tą pačią sparnuotą gyvatę, kurią sutinkame pagonybėje jau tūkstančius metų, kurią regėjome San Franciske ant Šv. Marijos katedros durų rankenos. Leiskite paklausti: ką, po šimts, gyvatė, sparnuota gyvatė, veikia ant religinių dirbinių ar pastatų, kurie turėtų būti susiję su tarnyste Viešpačiui Jėzui Kristui,  Jėšua  Hamašija, Dievo Sūnui, mūsų Viešpačiui ir Išgelbėtojui?

Didžiuliame popiežiaus herbe Vatikano muziejuje matome sparnuotą drakoną. Kodėl popiežiaus herbe Vatikano muziejuje yra sparnuotas drakonas? Tas pats sparnuotas drakonas, kurį sutinkame pagonybės tradicijoje. Sparnuotas drakonas sujungiamas, jis virsta taip vadinama šventiko lazda, arba šventiko lazda su gyvate. Atidžiai įsižiūrėkite į lenktą lazdą karaliaus Tutanchamono rankoje. Ji buvo skirta apsaugoti dievams arba valdžiai. Senovės Egipto faraonai tikėjo, kad sparnuota gyvatė juos apsaugos, todėl jie iš sparnuotos gyvatės pasigamino šventiko lazdą, juos netgi laidodavo su sparnuota gyvate, nes tikėta, kad šioji juos apsaugos pomirtiniame gyvenime. Suteiks jiems galios. Matote graikų deivę Atėnę, pavaizduotą su šventiko lazda dešinėje rankoje, šioji lazda simbolizuoja galią ir valdžią. Štai čia – Mezopotamijos karalius su lenkta šventąja lazda, atstojančia šventiko lazdą. Štai Romos katalikų vyskupų ir kitų bažnyčios tarnautojų lazda, atidžiai įsižiūrėję, pamatysite tikrą sparnuotą gyvatę, išraižytą vyskupų ir kitų aukšto rango katalikų bažnyčios tarnų lazdos linkyje. Aš ir vėl klausiu, kodėl čia matome sparnuotą gyvatę, tą pačią, kurią randame prieš du, tris ir keturis tūkstančius metų gyvavusiame saulės dievo kulte, tą pačią, kurią randame Egipto sparnuotos gyvatės tradicijoje, kuri, kaip žinome, yra priešininkas arba šėtonas. Štai dar viena nuotrauka, vaizduojanti Romos katalikų vyskupų ir aukšto rango bažnyčios tarnų nešiojamą lazdą su gyvate. Dar viena lazda, kurios lenktas galas virsta gyvatės galva. Vėl Romos katalikų pastoralas su gyvate Italijoje, ir vėl matome drakoną. Ši lazda – tai drakono galva. Dar viena pastoralo nuotrauka iš katalikų vyskupo muziejaus, matome, kad rankoje jis laiko pastoralą. Jūs regite vieną neįtikimiausių pastoralo nuotraukų – pastoralas su gyvate Jūsų dešinėje. Atidžiai įsižiūrėję pastebėsite, jog tai – karalius. Iš karaliaus galvos iškyla gyvatės kaklas, jis vejasi tol, kol pasirodo pati gyvatės galva, o iš jos nasrų tvieskia ugnis. Nežinau, kaip Jūs, ponios ir ponai, bet iš manojo Karaliaus karūnos tikrai neišlenda demoniškoji gyvatė, senovėje apgavusi Adomą ir Ievą. Tačiau gyvates matome praktiškai ant visų Romos katalikų pastoralų ir senoviškų egiptietiškų šventikų lazdų.

36:04 Kitas simbolis, kurį sutinkame pagonybės tradicijoje, yra Saulės prošvaistė arba Saulės ratas. Aureoles supančią prošvaistę, apie kurią netrukus kalbėsime, archeologiniuose radiniuose matome atvaizduotą kaip Saulės ratą. Štai čia yra senovinis babiloniškasis altorius, skirtas Saulės dievui Baalui, pagrindinis jo simbolis yra aštuonkampė žvaigždė, kuri gali būti atvaizduota ir kaip dvi keturkampės žvaigždės, sudėtos viena ant kitos tarsi Saulės ratas. Tą patį Saulės ratą-Saulės prošvaistę matome virš budistų šventyklos Tailande. Štai čia Šv. Ignoto vienuolyne Saulės ratas-Saulės prošvaistė atvaizduotas ant grindinio plytelių. Iš pradžių jis labai mažas, o paskui aštuonkampis Saulės ratas vis platėja, platėja ir platėja, ir tai ne kas kita, kaip… „Tai tik gražus piešinys!“ – sakysite Jūs. Ne, taip nėra. Saulės ratas arba šis ornamentas buvo pasirinktas dėl sąsajos su pagoniškojo Saulės dievo garbinimu, todėl jį galima aptikti ant grindinių plytelių visose pagoniškose šventyklose, skirtose Saulės dievui. Šis reiškinys pastebimas net šiais laikais.

Štai vaiko, neabejotinai Tamūzo, veidas saulės spindulių vaisingumo simbolyje ant Romos katalikų altoriaus. Lygiai tą patį simbolį, atvaizduotą Babilonijos Saulės dievo veidu, sutinkame ant sakyklos Romos katalikų bažnyčioje Skandinavijoje. Kaip jau jums ir pasakojau, šis simbolis atkeliauja iš pagonybės laikų.

Čia matote vieną iš įdomiausių mano turimų vaizdų. Pasinaudojęs „Google Earth“ programos funkcija, priartinau Vatikano vaizdą, kad šis būtų regimas iš trijų kilometrų aukščio ir pažiūrėkite, ką pamačiau – vieną didžiausių Saulės ratų žemėje. Tai Šventojo Petro aikštė Vatikane, pačioje Romoje. Mielieji, prašau nemanykite, jog išsigalvoju – aikštę sudaro aštuoni kvadrantai, lygiai tiek pat, kiek jų yra senoviškuose pagoniškuose Saulės ratuose. Matote rato centrą. Netrukus parodysiu jį iš arčiau ir pasakysiu, kas yra centre, tačiau leiskite paklausti: jei čia ne Saulės ratas, kodėl išpieštos tos linijos? Šioji aikštė ir šis pastatas yra senoviškos Saulės rato formos. Šiais moderniaisiais laikais mes suprantame, kad tai susiję su senovės Saulės dievo garbinimu. Už šios Romos katalikų statulos Vestminterio katedroje Londone yra Saulės diskas. Kaip jie sugalvojo vaizduoti Saulės diskus virš šventųjų? Nes jie buvo vaizduojami virš Jupiterio ir visų Saulės dievų galvų ir tai yra Romos katalikų bažnyčios monstrancija. Šioji aureolė visai nėra aureolė. Tai iš pagonybės pasiskolintas Saulės disko simbolis. Čia matome Saulės diską už Krišnos galvos, tai parodo, kad Saulės disko simbolis sutinkamas ne tik katalikų tikėjime, Saulės diskas yra šimtais, net tūkstančiais metų senesnis už katalikybę. Katalikybė jį perėmė iš pagonybės . Saulės diską sutinkame visuose Romos katalikų šventųjų vitražuose. Net atidžiai pažiūrėję į Marijos atvaizdą, įžvelgsite šventąją širdį. Nors ir neturiu laiko gilintis, bet yra aišku, kad net šis šventosios širdies simbolis yra atėjęs iš pagonybės, lygiai toks pats simbolis su šventąja širdimi Saulės disko fone yra susijęs su Saulės dievais Baalu ir Tamūzu. Šį simbolį sutinkame Romos katalikų bažnyčioje ir net kitose pagoniškose pasaulio religijose.

O kur šiandien galima rasti šiuo simbolius – aštuonkampę žvaigždę, Saulės ratą, Saulės diską? Ogi ant mūsų Kalėdinių eglučių viršūnių. Taip, mums visiems aiškino, kad žvaigždė ant Kalėdų eglutės viršūnės simbolizuoja Betliejaus žvaigždę, padėjusią karaliams surasti kūdikėlį Jėzų. Deja, su senaisiais pagonių dievais siejama žvaigždė atsirado maždaug tūkstantį metų prieš Kalėdų eglės žvaigždės (Betliejaus žvaigždės) atsiradimą. Saulės prošvaistė buvo užkelta ant Nimrodo medžio, iš kurio kildinama kalėdinė eglutė ir žvaigždė, dedama ant eglutės viršūnės. Atidžiai įsižiūrėję suprasite, kaip tai svarbu, įžvelgsite panašumą tarp Saulės disko ir žvaigždės, kuria puošiame eglutes. Štai Saulės diskas, pūpsantis ant kalėdinių eglučių prekybos centruose. Šiuo atveju net nebandoma nuslėpti, jog tai ne žvaigždė. Jūs žvelgiate į Saulę. Net aštuonkampė žvaigždė, kuria papuošta visiems matoma Baltųjų Rūmų kalėdinė eglė, yra ta pati aštuonkampė, kurią sutinkame tūkstančių metų senumo archeologinėse iškasenose, ir kuri yra susijusi su pagoniško Saulės dievo garbinimu.

Tyrinėdamas ir ieškodamas sąsajų tarp Astartės ir aštuonkampės žvaigždės, aptikau neįtikėtiną citatą. Pietų Irake esančiame senovės Šumerų mieste Uruke buvo atrastos 3000 metų senumo lentelės, kuriose buvo užrašyta, jog dangiškasis Astartės įsikūnijimas – tai aštuonkampė žvaigždė. Galite patys patikrinti šaltinį.

Negaliu atsistebėti, ponios ir ponai, kad visos mūsų tradicijos, kurias manomės neseniai patys sukūrę, jos visos kilo iš žmonių, nemėgusių ir nekentusių mūsų Dievo. Priešas sukūrė netikrą dievą, o žmogus pasivogė tas tradicijas ir dabar mes garbiname Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą taip pat, kaip žmonės senovėje garbindavo savo pagoniškuosius dievus. Šio mokymo pabaigoje reiktų atsakyti į milijono dolerių vertės klausimą: ar galime garbinti Dievą taip pat, kaip senovėje garbino pagonys? Mes į šį klausimą atsakysime. Pažadu.

42:05 Ką gi, žodis „obeliskas“, išvertus pažodžiui, reiškia „Baalo strėlė“ arba „Baalo reprodukcinis organas“. Jis beveik visada statomas apskritimo – Saulės rato – centre, o pastarasis simbolizuoja moteriškuosius lytinius organus ir lytinį aktą.

Taigi matome, kad Saulės ratas ir obeliskas sudaro darnų tandemą. Štai kodėl Šv. Petro aikštėje Vatikane pastebimas aikštės rato centrą skrodžiantis obeliskas. Jis simbolizuoja užbaigtą Saulės dievo ir jo žmonos Semiramis arba Astartės, angliškai „Easter“ (liet. „Velykos“), lytinį aktą. Kaip matote, jiedu sudaro tandemą.

Prieš pradedant kalbėti apie obeliską, noriu papasakoti istoriją apie Egiptą, iš kur, sakoma, ir kilo obeliskas. Šioji istorija siekia egiptiečių dievo Ozyrio ir jo žmonos Izidės gyvavimo laikus. Saulės dievas Ra turėjo penkis vaikus. Už minutėlės pakalbėsime apie 3 iš jų. Tie trys – Ozyris, Izidė ir jų brolis Setas. Ozyris vedė savo seserį Izidę. O Setas, jųdviejų brolis, pavydėjo. Kodėl? Nes Ozyris užėmė Egipto sostą ir tapo Egipto faraono dievu. Setas – labai pavydus, tad troško užmušti savo brolį Ozyrį ir surezgė neįtikėtiną planą: iškėlė didžiulę puotą, pagamino labai gražią dėžę tiksliai pagal brolio Ozyrio kūno matmenis. Kažkokiu būdu jis sužinojo Ozyrio pečių plotį, galvos dydį, jo ūgį ir bendrą kūno plotį. Visi žiūrėjo į tą nuostabaus grožio dėžę ir vis jos užsigeidė. Na, o Setas sugalvojo labai gudrų planą: jis nusprendė atiduoti dėžę tam, kas į ją atsiguls ir kam tiks jos dydis. Turbūt patys numanote, kaip viskas toliau vyko: Ozyris atsigulė į dėžę, ji puikiai jam tiko, o Setas paliepė tarnui užvožti dėžę dangčiu, prikalti jį ir kartu su tarnu įmetė dėžę į vieną iš Egipto upių. Ozyris mirė. Jo sostą perėmė žmona Izidė, kuri anaiptol nesidžiaugė vyro mirtimi ir leidosi į kelionę ieškoti velionio vyro Nilo upėje. Suradusi vyrą, Izidė norėjo deramai jį palaidoti. Setas sužinojo apie jos ketinimus, pasivijo į Egiptą grįžtančią Izidę ir pagrobė velionio kūną be jos žinios; kūną supjaustė į 14 dalių ir visas dalis išmėtė įvairiuose Egipto miestuose, išskyrus vieną… lyties organą. Setas įmetė Ozyrio lyties organą į Nilo upę, ir, pasak legendos, jį suėdė žuvys, tad Izidė to vienintelio organo nepajėgė surasti. Ji rado visas kitas vyro kūno dalis, tačiau vienos trūko. Kodėl tai svarbu? Nes senovės kultūroje, kaip žinote iš Korinto istorijų – vien Korinte buvo tūkstantis vyriškos ir moteriškos lyties prostitučių – sanguliavimas, homoseksualizmas ir panašūs dalykai buvo labai paplitę. Vaisingumas to meto žmonėms reiškė labai daug. Paleistuvavimo mastai buvo gerokai didesni nei šiomis dienomis. Taigi Izidei buvo itin svarbu rasti vyro reprodukcinį organą, simbolizuojantį galią, jėgą, vaisingumą, genų ir privilegijų perdavimą kitai kartai. Nepavykus surasti velionio vyro lyties organo, Izidė nusprendė Egipte pastatyti koloną, skirtą jo galios atminimui. Toji kolona – tai obeliskas iš betono arba akmens. Pasak kai kurių šaltinių, buvo tikima, kad obeliske gyvena senovės Saulės dievo dvasia. Tikėta, kad Egipto obeliskas garbintas ir kaip Saulės dievo buveinė. Kai Izidė pastatė obeliską savo velioniui vyrui atminti, obeliskai pradėjo dygti visame senovės laikų pasaulyje, kad visi žinotų, jog Ozyrio dvasia yra tame mieste.

46:49 Iš Biblijos žinome, kad hebrajiškai „kolona“ arba „stabas“ yra „kham-mawn“. O „kham-mawn“, išvertus pažodžiui, reiškia „Saulės stabas“ arba „Saulės kolona“. Izaijo knygoje 27:9 rašoma: „Jokūbo kaltė bus atleista ir nuodėmė pašalinta, kai Jis aukurų akmenis sutrupins kaip kalkakmenius, giraičių bei atvaizdų nebeliks.“. „Šventieji stulpai“ čia vadinami „kham-mawn“. O „kham-mawn“ pavadinimu buvo vadinamas obeliskas. Kitaip tariant, tai atvaizdai arba stulpai, kuriuos statydavo giraitėse. Kitas hebrajiškas žodis – „matstsebah“. „Matstsebah“ reiškia stulpą, paminklą arba stabą. Kalba eina apie pastatytą obeliską. Išėjimo knygoje 34:13 rašoma: „Sugriauk jų aukurus, sutrupink atvaizdus ir iškirsk giraites“. Kunigų knygoje 26:1 rašoma: „Nedirbkite sau stabų nei drožinių, nestatykite savo žemėje statulų, nei akmeninių atvaizdų/stabų (kalbama apie obeliską), ir jų negarbinkite, nes aš esu VIEŠPATS, Jūsų Dievas.“ Pakartoto įstatymo knygoje 7:5 teigiama: „Taigi štai ką jiems darykite: jų aukurus sugriaukite, sudaužykite stabus, iškirskite giraites ir sudeginkite drožinius.“ Kaip matote, Biblijoje daugybėje vietų kalbama apie stulpus ir obeliskus, kurių buvo pristatyta visur. Jahvė , didysis Abraomo, Izako ir Jokūbo Dievas, nuolat kovojo – ne su smulkiaisiais dievais, tačiau su pagrindine jų dievybe – Saulės dievu Baalu. Jis nuolat minėdavo Baalą ir Astartę, Vakarų Saulės dievą ir Rytų Saulės deivę.

Peržvelgsime nuotraukas iš viso pasaulio. Apkeliausime visą žemę, parodysime Jums visą obeliskų pasaulį pirminiu jų pavidalu. Ant kai kurių iš jų, kaip ant šio obelisko Turkijoje, matote senoviškus hieroglifus; ant obeliskų išlikę užrašai senovės kalba ir paveikslėliai. Štai Kleopatros adata. Tai ne tik dailus nedidukas simbolis – ji buvo pastatyta Londone Saulės dievui atminti. O štai čia –seniausias obeliskas Škotijoje. Šis obeliskas – seniausias Šveicarijoje. Vokietijoje… Paryžiuje, Prancūzijoje… Šis obeliskas išrašytas egiptietiškais hieroglifais, pasakojančiais apie Saulės dievo garbinimą. O Mekoje? Ponios ir ponai, mirtinai išsigąsčiau sužinojęs, kad vienas iš didžiųjų musulmonų stabų yra obeliskas, stovintis Mekos viduryje. Obeliskų pilna Jungtinėse Amerikos Valstijose. Egiptietiškas obeliskas stovi Egipte, Luksore prie Nilo upės. Vienas žinomiausių obeliskų pasaulyje yra Buenos Airėse, Argentinoje. Jis pašvęstas Saulės dievui Ra, tikima, kad šis gyvena obeliske. Visi to miesto gyventojai žino ir supranta obelisko istoriją. Šis obeliskas stovi Amsterdame. Šis – Etiopijoje. Mongolijoje. Ponios ir ponai, noriu atkreipti Jūsų dėmesį. Parodysiu Jums šį tą ypatingo, ką galima pamatatyti tik su „Google Earth“ priemone. Aš likau apstulbęs, todėl noriu tuo pasidalinti ir su Jumis. Man regis, tai didžiausias obeliskas pasaulyje, kuris yra užslėptas. Atidžiai įsižiūrėję pamatysite Saulės dievo Ra arba kitaip vadinamo Baalo vyriškus lytinius organus, įterptus į šv. Petro aikštę ir aplamai viso aplinkinio pastato architektūrą. Apačioje matote sėklides, o viršuje – vyriško organo smailę. Įdomiausia, kad jei pasuktume vaizdą šonu, išvystume, jog šis architektūrinis obeliskas nukreiptas tiesiai į vakarus, nulinio laipsnio kryptimi. Kaip manote, kodėl jis nukreiptas į vakarus? Dėl Saulės dievo. Jis yra Vakarų saulėlydžio dievas. Visose visuomenėse, garbinusiose pagoniškąjį Saulės dievą, altoriai būdavo atsukti į vakarus, nes ten būdavo atliekamos apeigos. Mano galva, priešas stipriai prisidėjo prie šio konkretaus Romos katalikų pastato architektūros. Tai Saulės dievo vyriškojo organo atvaizdas. Čia ne vieta egiptietiškam obeliskui, simbolizuojančiam Saulės dievo vyriškąjį organą, įsiskverbusį į Saulės rato genitalijas; tai niekaip neturėtų būti susiję su mūsų Viešpačiu Jėzumi, deja, moderniaisiais laikais sąsaja aiškiai matoma. Pagonybė taip stipriai įsiskverbusi į krikščionybę, kad mes jos paprasčiausiai neatpažįstame, nes nežinome savo istorijos. Neskaitome knygos pradžios (Toros ir viso taip vadinamojo Senojo Testamento).

Matote įdomią skaidrę – tai Romoje esančios Šv. Jono bažnyčios kieme stovintis obeliskas. Tiesą sakant, tai popiežiaus bažnyčia. Popiežiaus katedra. Kai perskaitysiu Jums aprašymą, iš kur atkeliavo šis konkretus obeliskas, Jūs nustebsite sužinoję, jog tai nėra šiuolaikinis betoninis statinys. Taigi, šis egiptietiškas obeliskas, stovintis Laterano Šv. Jono bazilikoje, yra didžiausias išlikęs obeliskas pasaulyje. Išskaptuotas faraono Tutmozio III-ojo laikais, jis stovėjo Saulės dievo Amono šventykloje Tėbuose, bet imperatorius Konstantintas išgabeno obeliską į Romą 317-361 m. pr. Kr. ir pastatė jį „didžiajame cirke“ (circus Maximus). 1587 m. popiežius Sikstas V-asis pagerbė sulūžusį ir seniai pamirštą obeliską, paliepė jį sutvarkyti ir pastatyti Šv. Jono aikštėje Laterane. Gali būti, kad Mozė Egipte matė būtent šį obeliską. Obeliskas, skirtas Saulės dievams pagerbti, dabar stovi šalia katalikų taip vadinamos „svarbiausios visų bažnyčių motinos“, oficialiosios Romos vyskupo – popiežiaus – katedros. Taigi, 3 ar 4 tūkstantmečių senumo obeliskas, pastatytas Saulės dievams Egipte, dabar stovi prie Šv. Marijos katedros.

54:09 O kaip dėl Vašingtono paminklo? Ar tai paminklas? Tikrai taip. Tačiau ne mūsų Dievui. Tai paminklas Saulės dievui. Tik jam ir niekam kitam. Tai ne šiaip architektūrinis objektas, ponios ir ponai, tai lygiai toks pat statinys, kokie buvo statomi senovės Egipte Saulės dievams, kaip matėte ankstesniuose pavyzdžiuose.

Leiskite paklausti, kur šiandien randame šį pagrindinį Saulės dievo simbolį? Kur randame šį pagrindinį obelisko simbolį? Ar nebūtumėte priblokšti, sužinoję, kad jį aptinkame savo bažnyčiose? Tai tiesa. Štai kur atsidūrė Saulės dievo obeliskas. Mūsų bažnyčiose visame pasaulyje. Mes juos vadiname [bokštų] smailėmis. Senovės Egipte jie vadinami obeliskais. Jei dabar būtų gyvas faraonas arba senovės egiptietis, jis eitų sau gatve ir gerai jaustųsi daugumoje mūsų šiandieninių bažnyčių, nes galėtų pasakyti: „Oho, tai mano religija. Aš ją žinau. Taip garbinamas Saulės dievas.“ [Bokštus] sutinkame visame pasaulyje. Šioji bažnyčia turi du bokštus. Ponios ir ponai, obeliskas, Saulės dievo garbinimas… niekur neturėtų būti nė vieno senosios pagonybės arba egiptietiško Saulės dievo garbinimo simbolio, tačiau jie aptinkami mūsų krikščioniškoje visuomenėje. Matome, kad nesvarbu, kokioje būtent – liuteronų, ar baptistų, ar neapibrėžtoje parapijoje,bendruomenėje. Nesvarbu, kokia krikščionybės pakraipa, visur susidursite su obelisku.

Vėl pasiekėme skaidrę, kurioje rašoma: „Džimai, tačiau man tai reiškia visai ką kitą.“ Žinau, kad daugelis Jūsų taip galvojate. Tiesa ta, kad nesvarbu, ką mums tai reiškia. Mums labai sunku suprasti, įsileisti į širdis ir protą suvokimą, kad svarbu tik tai, ką viskas reiškia Jam. Be abejonės, dauguma mūsų nesipuoštų vėriniu su šėtonišku simboliu, tačiau mes vis tiek statome bažnyčias, kupinas simbolių, apie kurių šėtonišką prasmę net nenutuokiame. Švenčiame šventes, apsuptas Šėtono simbolių, nes jų nežinome jų reikšmės ir manome, kad viskas gerai. Bet iš tiesų didysis Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas žino, ką tie simboliai reiškia; Jis juos regi iš savo bokšto ir tie simboliai primena Jam, kaip vaikai buvo vedami į Molocho laužą. Simboliai Jam primena ant Astartės altorių nužudytus ir paaukotus kūdikius. Primena Saulės dievo garbinimą, visus Jo žmones, nusisukusius nuo Jahvės ir tarnavusius kitiems dievams. Jam šis simbolis primena neigiamus dalykus, ir vien dėl šios priežasties turėtume atsisakyti tų simbolių, jų atsikratyti ir sudeginti, kaip Nehemijas ir Jeremijas bei iškilieji senovės pranašai sunaikino bokštus ir stulpus. Jie liejo savo kraują, eikvojo jėgas, pasitelkė savo vaikus bokštams nugriauti, o mes vėl statome tuos bokštus. Nesvarbu, ką jie mums reiškia. Svarbu, ką jie reiškia Jam. Todėl privalome išsiaiškinti, ką tiksliai Jam tai reiškia; taip ir nutiks šios programos pabaigoje, nes peržvelgsime daugumai Jūsų dar negirdėtas Šventojo Rašto ištraukas, kuriose aprašomos mūsų šiuo metu švenčiamos šventės, sužinosime, ar galime toliau jas švęsti ir nekreipti dėmesio į Jo širdį.

Kaip manote, kada buvo Nimrodo ir Tamūzo gimtadieniai? Pirmąją metų dieną, kai atgimdavo Saulė. O kurią dieną, Jūsų manymu, atgimsta Saulė? Žiemos viduryje, žiemos lygiadienio metu, gruodžio 25-ąją. Teisingai, iš čia kilo gruodžio 25-osios šventė – Kalėdos, kai mūsų manymu gimė Jėzus. Kodėl Jėzaus gimtadieniu pasirinkome gruodžio 25-ąją? Iš kur atsirado ši data? Labai paprasta. Jėzus buvo Dievo Sūnus, Tamūzas buvo dievų sūnus. Jis buvo Baalo sūnus. Pagonys – nepamirškite, kad iš pagonybės Romoje gimė krikščionybė – Romoje garbino Saulės dievą sekmadieniais, iš čia kilo sekmadieninės pamaldos. Anksčiau visi krikščionys melsdavosi šeštadieniais, bet buvo pasirinktas sekmadienis, nes pagonys savo Saulės dievą garbindavo jo dieną, sekmadienį. Be to, garbindavo jį ir per gimtadienį, gruodžio 25-ąją. Natūralu, kad atsiradus Jėzui, kai Konstantinas tariamai buvo išgelbėtas 300-aisiais metais, buvo susitarta palengvinti žmonėms atsivertimą į krikščionybę, todėl Jėzaus gimtadienis paskelbtas tą pačią dieną, kaip ir Saulės dievo, kurio gimtadienį švęsti žmonės jau buvo įpratę – tad štai iš kur atsirado gruodžio 25-oji.

Žiemos lygiadienio metu vykdavo viena didžiausių ritualinių, pagoniškų švenčių. Kodėl? Nes tada atgimsta Saulė ir dienos ima ilgėti. Tad Saulės dievo gimtadienis sutapo su gruodžio 25-ąją diena. Iš pradžių šventė vykdavo 21 d., bet pasikeitus Julijaus kalendoriui, šventė persikėlė į 25 d..

Čia matome senovinį Nimrodo atvaizdą. Įvairiuose regionuose garbinti Saulės dievai gal ir buvo vadinami skirtingai, tačiau visų jų ištakos siekia pirmojo Saulės dievo Baalo laikus, dar žinomo Nimrodo vardu. Pažvelkite į jo atvaizdą su ilga barzda ir suprasite, kur link krypstu, aiškindamas apie gruodžio 25-ąją ir jos sąsają su Kalėdų seneliu. Baalas buvo vadinamas įvairiais vardais: Persijoje – Mitra, galite pasidomėti patys, tai labai įdomu, jei panagrinėsite pagonišką ritualinį Mitros garbinimą, aptiksite daugybę sąsajų su mūsų krikščioniškomis apeigomis. Mitra buvo garbinamas 500 m. pr. Kristų, iki  Jėšua  gimimo. Gimė nenugalimoji Saulė – taip sakyta apie Mitrą.

Ozyris, Horas arba Ra Egipte, Romoje – Atis. Gimtadienio proga romėnai surengdavo didžiulę šventę – Saturnalijas. Spėkite, kiek ji tęsdavosi? Dvylika dienų. Teisingai, iš Saturnalijų, vykdavusių po žiemos lygiadienio arba jo laikotarpiu, kilo dvylika Kalėdų dienų. Spėkite, kaip chaldėjai vadino tą dieną? Šiais laikais mes ją vadiname Kalėdomis, bet anuomet chaldėjai vadindavo ją „Yule“ diena. Žinote, ką, išvertus pažodžiui, reiškia „Yule“,? „Kūdikio diena“. Ir kalbama tikrai ne apie Jėzų, kalbama apie Tamūzą, „Saulės dievą“, vieną dieną sugrįšiantį ir išgelbėsiantį žmones iš šio pasaulio. Suprantate, Šėtonas nesugeba nieko kito, tik iškreipti tiesą bei priversti žmones tikėti melu. Taip jis pasielgė su mūsų VIEŠPATIES gimimo ir mirties istorija; atkartojo ją pagonybėje ir surezgė planą sumaišyti pagonybę su krikščionybe, o pasak Šventojo Rašto, maišyti šventus dalykus su pasaulietiškaisiais yra nuodėmė. Jahvė  netoleruoja nuodėmių. Jo garbinimas turi būti tyras ir šventas, hebrajų kalba tai vadinama „kadosh“.

1:01:58 Ar Jums tai girdėta? Pakalbėkime apie veikėją, vardu Odinas. Dabar truputį labiau pasigilinsime į savo šventes ir pasiaiškinsime, iš kur atsirado tam tikri simboliai. Skandinavai be Saulės dievų garbino dar ir dievą Odiną. Jis buvo svaiginančio gėrimo, ekstazės ir mirties dievas. Kadangi Saturnalijose gėrimų nestigdavo, Odinas tapo pačiu populiariausiu Saturnalijų dievu, tai yra, Saulės dievu, kurio ištakas galime atsekti iki paties Baalo. Spėkite, kuo jis vėliau tapo? Atidžiai į jį įsižiūrėkite. Ką jis primena? Nors spalvos ir kitokios, bet neabejokite, šis vyrukas tapo Kalėdų seneliu. Tikrai taip. Odinas arba Vodanas buvo išminties, magijos ir okultinių žinių, runų, poezijos bei karo dievas. Jo vardo reikšmė – „įkvėptasis“.

Peržiūrinėdami skaidres suprasite, kad Kalėdų senelis arba Odinas yra be galo panašus į Jėzų , Jėšua , kurio vardas reiškia „išganymą“. Matysime žmones gelbėjantį dievą Odiną ir matysime kitą, vardu  Jėšua , kuris taip pat gelbsti žmones. Norėčiau paprašyti atkreipti dėmesį į tam tikrus Odino bruožus, nes panašumai sukrečiantys – visai kaip ir Šėtono bandymas apsimesti „šviesos angelu“, kaip sakoma Šventajame Rašte. Jis buvo aukštas senolis su ilga balta barzda, nešinas ietimi arba šventiko lazda. Pamenate, kalbėjome apie šventiko lazdą, lazdą su gyvate? Tas, kuris laiko šventiko lazdą su gyvate, yra susijęs su jos simbolizuojama galia, tai yra, su pačia gyvate. Tęskime. Jis keliavo po pasaulį ant balto aštuonkojo žirgo – tokia senovės tradicija, 8 – skaičius, susijęs su persikėlimu. Štai kaip atsirado aštuoni elniai. Galite paprieštarauti: „Džimai, bet juk elniai buvo devyni“. Iš pradžių buvo aštuoni. Rudolfas prie aštuoneto prisidėjo šiais moderniaisiais laikais. Aštuonių elnių vaizdinys kilo iš balto žirgo aštuoniomis kojomis, kuriuo Odinas keliavo po pasaulį. Galite patys viską patikrinti. Patvirtinimą rasite internete arba enciklopedijose. Pasidomėkite Odinu ir visa su juo susijusia medžiaga.

Kone visuose pasakojimuose apie Kalėdų senį matome, kad jis kartu veždavosi ir tamsų pagalbininką, vietoj kurio vėliau atsirado elfai. Visi Kalėdų senio atitikmenys turi tamsų padėjėją. Atidžiai įsižiūrėję į nuotrauką pamatysite nediduką demoną, iškišusį ilgą raudoną liežuvį. Jie buvo vadinami krampusais. Krampusai arba tamsieji padėjėjai sekdavo Kalėdų senį ir, jei vaikai nebūdavo geri, vaikus prilupdavo. Žodžiu, buvo gerietis Šv. Nikolas, arba tas, kuris ilgainiu tapo Šv. Nikolu – Odinas. Atkeliavęs jis apdovanodavo už gerą elgesį, tačiau jei buvai blogas, tada blogiukai, kitaip tariant tamsieji padėjėjai, paauklėdavo vaikus – mes dar pamatysime, kaip. Remiantis legendomis, šie krampusai galiausiai virto Kalėdų senio pagalbininkais, tai yra, Kalėdų senio elfais. Kalėdų laikotarpiu Šv. Nikolą lydi krampusas, jis perspėja ir nubaudžia blogus vaikus, tuo tarpu Šv. Nikolas apdovanoja geruosius. Šią informaciją galite rasti Vikipedijoje. Štai dar viena krampuso ir Kalėdų senio elfų nuotrauka. Nuotraukoje dešinėje matote daiktą, atrodantį beveik kaip raganos šluota, o krampusas – žmogaus ir ožio hibridas – išsigabena ant jos susodintus nepaklusnius vaikus. Istorijoje dažnai sutinkamas žmogaus ir ožio hibridas, aš apie tai kalbėjau pamoksle apie Nefilimą arba kitaip, pamoksle „Dievo sūnūs“. Trumpai tariant, ten kalbama apie šventę, Biblijoje vadinamą Jom Kipuru, kai kartą per metus aukščiausiasis šventikas įžengdavo į švenčiausią vietą paaukoti auką. Būdavo aukojami du ožiai. Vienas, ožys, vardu La Adonai, buvo aukojamas Jahvei, Viešpačiui („Adonai“), o kitas ožys – La Azazel – būdavo nuvedamas į dykvietę ir nustumiamas nuo uolos. Per aukščiausiąjį šventiką ant La Azazel ožio galvos buvo perkeliamos visos Izraelio nuodėmės, paskui jis būdavo išsiunčiamas į dykynę pas Azazelį. Azazelis – žmogaus ir ožio pavidalo dievas senovės mitologijoje. Tikėta, kad Azazelis privertė žmogų nusidėti, todėl visos tų metų izraelitų nuodėmės būdavo sukraunamos ant Azazelio ožio galvos. Matome, kaip ši tradicija įgavo kitą formą – Kalėdų senio padėjėjo formą – tačiau išties tai Azazelis, kuris šiais laikais vadinamas krampusu. Kairėje nuotraukos pusėje matote šių dienų Kalėdų akimirką Vokietijoje, kur toliau švenčiama senoviškai ir šventėje dalyvauja krampusai arba Kalėdų senio padėjėjai. Tai šių dienų nuotrauka. Kad ir kaip neįtikėtinai tai skamba mums, Amerikos krikščionims, bet tokie dalykai vis dar tebevyksta: tai Šv. Nikolo ir jo demonų, jo krampusų nuotrauka – taip Kalėdos švenčiamos Austrijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Italijoje ir visame pasaulyje. Dabar išvysite trumpą filmuką, sudarytą iš sumontuotos mūsų rastos video medžiagos tose šalyse, kur tokiu būdu vis dar švenčiamos Kalėdos. Medžiaga rinkta ir kituose įvairiuose pasaulio kampeliuose, kur tiesiogine prasme aukštinama demoniškoji Kalėdų pusė, Šv. Nikolas ir jo tamsieji pagalbininkai.

(Video – muzika – iki 1:09:06)

Taip, žinau, noriu atsiprašyti, nes darosi tik baisiau, tiesa? Ir jei to negana, kai kurie mokslininkai tiki, kad dainą „Skamba varpeliai“ („Jingle Bells“) įkvėpė krampusų varpeliai, egzistavę daugybę metų prieš šią dainą. Kaskart, kai matydavote Šv. Nikolą, girdėdavote, kaip jo elfai skambina varpeliais. Kaip matėte video klipe, varpeliai kabodavo jiems ant kaklo, o varpelių skambesys pranešdavo apie jų atvykimą į tam tikrą miestą. Yra tikinčių, kad iš čia ir kilo terminas „kalėdiniai varpeliai“ arba „Kalėdų varpeliai“, arba daina „Skamba varpeliai“ („Jingle Bells“).

Dabar išsiaiškinsime, iš kur atkeliavo Kalėdų senis. Kaip Odinas virto Kalėdų seniu? Papasakosiu Jums Odino virtimo Kalėdų seniu istoriją.

1500 m. Olandijoje jis virto Sinterklaas. Šv. Nikolas virto Sinterklaas, baltabarzdžiu geraširdžiu senoliu baltais apdarais, raudonu apsiaustu ir šventiko lazda. Ant savo balto žirgo jis skriedavo dangumi arba jodavo namų stogais. Jį nuolat lydėdavo blogiukų, ką tik mūsų matytų krampusų, palyda, o pats Sinterklaas palikdavo žmonėms dovanas po savo šventuoju medžiu – egle. Jis žmones lankydavo per savo gimtadienį, gruodžio 25-ąją, ir apdovanodavo, jei šie buvo geri, o jei blogi – tamsieji pagalbininkai žmones sumušdavo.

1:10:39 Mane stebina, kad šios istorijos net šiandien atsikartoja moderniose Kalėdų tradicijose. Dviejų ar trijų tūkstančių metų senumo pagoniškos tradicijos atgyja, o mes šypsomės, klausydamiesi apie jas. Žinomiausia Kalėdų Senio frazė yra „cho cho cho“. Ar kada nors susimąstėte, iš kur ji kilo? Jei pažvelgtume atgal į praeitį, surastume šios frazės ištakas.

Pasakodamas hobgoblino istoriją (The History of a Hobgoblin), rašytojas Allen’as W. Wright’as atskleidžia, kad Robinas viduramžiais buvo velnio pravardė, o išskirtinis Robino juokas skambėjo kaip „cho cho cho“. 1600 m. gerasis vyrukas Robinas vaidino velnią daugybėje tuo metu reikšmingų pjesių. Tais laikais nebuvo teatrų ar kino teatrų, todėl vaidinimai ir teatro pjesės buvo neatsiejama visuomenės dalis. Prieš įžengdamas į sceną, velnias pranešdavo apie save, šaukdamas „cho cho cho“. Štai iš kur, ponios ir ponai, kilo Kalėdų Senio „cho cho cho“.

1700 m. į Šiaurės Ameriką atsikraustęs olandas su savimi atsigabeno ir Sinterklaas. Angliškai jo vardas skambėjo kaip „Santa Klausas“. 1930 m. „Coca-Cola“ dizaineris stengėsi įtikinti žmones pirkti šį gėrimą žiemą. Todėl gėrimo reklamai išsirinko raudoną ir baltą spalvas, pasitelkė Sinterklaas istoriją, pakeitė kelias smulkmenas ir štai, turime šiuolaikinį Kalėdų Senelį su elniais ir elfais pašonėje. Taigi 1930 m. dizaineris panaudojo vaizdą iš, man regis, 1800 m., jį modernizavo, nuspalvino ir gavo šiuolaikinį „Coca-Cola“ Kalėdų Senelį ilga balta barzda, putliais skruostais ir raudonai baltu kostiumu.

1:12:41 Pasaulinėje enciklopedijoje teigiama: „Tikėjimas, kad Kalėdų Senis į namus patenka per kaminą, kilo iš senovinės Šiaurės šalių legendos. Skandinavai tikėjo, kad deivė Herta pasirodydavo židinyje, taip atnešdama namams sėkmę.“ Iš čia kilo angliškas žodis „židinys“ (angl. „hearth“) – iš skandinavų deivės vardo „Hertha“ (liet. Herta). Taigi, pasaulinėje enciklopedijoje rašoma, kad Kalėdų Senelio nusileidimas per kaminą susijęs ne su gerais dalykais, o su dievu, pasirodančiu per ugnį. Ponios ir ponai, aš žinau tik vieną dievą, pasirodantį per ugnį – tai pats Šėtonas. Galiausiai jis bus įmestas į ugnies ežerą.

Tęskime toliau: „Druidai savo namuose palikdavo skanėstų – pieno ir pyragaičių – norėdami įtikti dievui, per kaminą nusileisdavusiam į jų židinius“. Štai iš kur kilo mintis Kalėdų Seniui palikti pieną ir sausainius. Mums atrodo, kad patys taip sugalvojome. Mums tai atrodo žavu, tačiau ši tradicija yra labai sena, ponios ir ponai, ji siekia druidų laikus – pastarieji palikdavo pieno ir sausainių savo dievui, kuris pasirodydavo židinyje gruodžio 25-ąją dieną, per savo gimtadienį.

Leiskite paklausti – kas yra kas šiame pasaulyje? Ar mes tarnaujame Kalėdų Seniui ar Jėzui, Yeshua Hamashia (liet. Jėšua Mesijui, kt. Jėšua)? Kurį dievą pristatome savo vaikams šiuo metų laiku? Panagrinėkime kai kuriuos bruožus, kažkuo primenančius mūsų Išganytoją, ir pažiūrėkime, ar reikėtų juos susieti. Visų pirma, sakoma, kad Kalėdų Senis neturi nei pradžios, nei pabaigos. Jėzus neturi nei pradžios, nei pabaigos. Kalėdų Senis turi amžiną dvasią – vadinamąją Kalėdų dvasią. Jėzus turi amžiną dvasią – vadinamąją Gyvojo Dievo dvasią. Kalėdų Senis yra visažinis. Jėzus yra visažinis. Kalėdų Senis užsirašo vardus knygoje, dukart juos patikrina. Taip pat elgiasi ir  Jėšua /Jėzus. Jis surašo mūsų vardus į gyvenimo knygą. Kalėdų Senio plaukai yra balti kaip sniegas. Apreiškimo Jonui knygoje atskleidžiama, kad Jėzaus plaukai balti kaip sniegas. Kalėdų Senis keliauja naktį. Čia pradedame įžvelgti nedidelius skirtumus. Jėzus keliauja dieną. Jėzus viską daro šviesoje. Kalėdų Senis viską daro tamsoje. Įžvelgiate skirtumą? Jis subtilus. Šėtonas tiesiog truputėlį pakeičia mums žinomą tiesą. Tęskime. Kalėdų Senis nori padovanoti Jums visas geidžiamas materialines gėrybes. Jėzus nori suteikti Jums absoliučiai viską, ko jums reikia. Kalėdų Senis patenka į namus per ugnį. Mūsų VIEŠPATS tikrai nežengia į namus per ugnį. Be to, su juo siejamas mistinis medis, jis myli vaikus. Ar žinojote, kad Kalėdų Senis taip pat turi mistinį medį? Ir kas jam pasufleravo tokią mintį? Nes Biblijoje teigiama, kad Jahvė turėjo mistinį medį – Gyvybės medį. Tas medis atskirdavo gėrį nuo blogio, o žmogus, gavęs dalelę jo, gyvendavo amžinai. Palaipsniui Gyvybės medis įgavo fizinę formą ir atsidūrė šventykloje, ją visą apšviesdamas. Šis medis pavadintas menora – septynšake žvakide, ją izraelitai statydavo šventykloje ir vadindavo Gyvybės medžiu.

Atsiverskime Oksfordo anglų kalbos žodyną. Čia randame neįtikėtiną sąvokos „velnias“ apibrėžimą: jis vadinamas Šėtonu, Liuciferiu, Belzebubu… o paprastoje liaudies kalboje velnias vadinamas… Senuoju Niku. Taip, tai tiesa – Senuoju Niku, tuo pačiu, apie kurį kalbėjome, ant kurio kelių leidžiame sėdėti vaikams prekybos centruose, apie kurį žiūrime kino filmus. Na, kadaise Senasis Nikas atrodė taip. Čia – Senasis Nikas, prie kurio pratęs „Hasatan“, Šėtonas. Taigi, kaip matote, Senuoju Niku yra vadinamas velnias.

Dar kartą kartoju, kad mes nekalbame apie tai, ką tai reiškia man. Tikiuosi, Jūs jau suprantate, kad tai visai nesvarbu. Nesvarbu, ką man tai reiškia. Svarbu tik, ką tai reiškia Jam. Visa tai sunku įsisąmoninti, net neabejoju. Pirmą kartą tai išgirdęs aš buvau sukrėstas iki širdies gelmių. Kaip man su tuo gyventi? Kaip panaudoti tas žinias savo dvasinio gyvenimo kelyje? Apie tai pakalbėsime netrukus, bet prašau Jūsų, susitaikykite su šiandien išgirstais faktais bei mintyse paklauskite Tėvo, kaip Jums ir Jūsų šeimai elgtis su šiomis žiniomis. Atminkite, svarbu ne tai, ką šie faktai reiškia mums, svarbu tik, ką jie reiškia Jam.

Grįžkime prie Odino. Pagrindinis šios mistiškos būtybės, apdovanotos dieviškomis galiomis, simbolis buvo amžinai žaliuojanti eglė. O dabar pažvelkite į kairiąją ekrano pusę. Tikrasis Dievo Jahvės simbolis tiek Pradžios knygoje aprašytame Rojaus sode, tiek Naujojoje Jeruzalėje Apreiškimo Jonui knygoje, yra Gyvybės medis. Kitaip tariant – tai menora, šventovėje stovinti septynšakė žvakidė.

Apie Kalėdų eglutę. Visose pagoniškose pasaulio kultūrose buvo ir yra garbinami medžiai – pagrindinis Saulės dievo garbinimo ir vaisingumo simbolis. Jie atvaizduoti pagoniškame obeliske. Eglė vaizduota ant obelisko kaip Saulės dievo atvaizdas ar simbolis. Štai kodėl ant jos būdavo uždedamas Saulės diskas arba aštuonkampė žvaigždė. Tikėta, kad eglė – magiškas medis, nes ji žaliuodavo ištisus metus. Vienose kultūrose eglė buvo puošiama vaisiais, simbolizuojančiais naują gyvybę, kitose ją puošdavo dvylika žvakių, skirtų Saulės dievui pagerbti. Saturnalijos trukdavo dvylika dienų, iš čia kilo dvylika Kalėdų dienų. Šiais laikais mes net dainuojame dainas apie Kalėdas, lygiai taip pat, kaip senovėje tikintieji dainuodavo pagoniškųjų apeigų metu.

Jeremijo knygoje 10:2 ir toliau rašoma: „Taip sako VIEŠPATS (arba Jahvė): ‘NESIMOKYKITE pagonių kelių ir nebijokite dangaus ženklų, nors pagonys jų bijo. Pagonių papročiai yra tuštybė. Jie nusikerta medį miške, amatininkas kirviu aptašo jį, sidabru ir auksu pagražina, pritvirtina plaktuku ir vinimis, kad nejudėtų. Jie yra tiesūs kaip palmė, negali kalbėti nei vaikščioti, juos reikia nešti. Nebijokite jų, nes jie negali nei pakenkti, nei gera daryti.‘ “

Šia ištrauka iš Šventojo Rašto norėjau atkreipti Jūsų dėmesį į puošybą sidabro ir aukso burbulais: norite tikėkite, norite ne, tačiau šie burbulai senovės kultūrose simbolizavo Saulės dievo sėklides. Jie kabodavo ant Baalo strėlės kartu su pagonišku vaisingumo simboliu – saulės disku – pačiame viršuje. Štai kodėl eglė puošiama sidabru ir auksu, nes lygiai taip pat pagonys dabindavo savo stabus. Štai ką norėjau parodyti iš Šventojo Rašto, nebūtinai, kad jie kirsdavo Kalėdų eglutes. Ši tradicija atkeliavo vėliau, bet štai kur yra eglutės puošybos ištakos – stabai buvo puošiami auksu ir sidabru.

Atidžiai įsižiūrėję į šį meksikietiško Saulės dievo stabą, kurį jau rodžiau, pamatysite eglę. Ši eglė, kaip mes jau žinome, virto Kalėdų eglute.

Bugienio šakos… iš kur jos atsirado? Iš kur atsirado tokios tradicijos? Senovėje šiuo metų laiku namus puošdavo ištisus metus žaliuojančių krūmų šakelėmis, taip pagerbiant vaisingumo ir pavasario deivę Astartę, kurią šios šakelės simbolizuodavo.

Amalas… Iš kur atsirado amalas? Keltai ir senovės germanai tikėjo, kad amalas turi stebuklingų galių. Tikėta, kad šis augalas gali išgydyti žaizdas ir sustiprinti vaisingumą. Melsdamiesi keltai aukodavo amalą savo dievams, kabindavo jo šakeles namuose tam, kad atbaidytų piktąsias dvasias. Suprantate? Tyrinėdamas tų laikų papročius sužinojau, kad romėnai per Saturnalijas visur iškabindavo amalo šakeles, o paskui, po tuo amalu, surengdavo girtas orgijas, mat buvo tikėta, kad tokiu būdu stiprinamas vaisingumas. Štai kodėl, ponios ir ponai, žmonės bučiuojasi po amalo šakele. Šios tradicijos ištakos kilo iš pagoniško sanguliavimo Romoje Saturnalijų metu.

Kalėdinė pliauska (angl. „Yule log“) – tai rąstgalys, kuris buvo deginamas židinyje dvylika dienų – tol, kol tęsdavosi šventė. Skandinavijoje ši apeiga buvo skirta jų vaisingumo deivei (Astartei) pagerbti už tai, kad ši pagimdė išganytoją Tamūzą. Kas vakarą būdavo aukojami gyvuliai ir vergai, nes tikėta, kad aukos nubaido piktąsias dvasias.

Perskaitykime Kalėdų apibrėžimą Americana enciklopedijoje. Jis skamba taip: „Pasak daugelio šaltinių, pirmaisiais krikščionių bažnyčios gyvavimo šimtmečiais Kalėdos nebuvo švenčiamos, nes krikščionys paprastai minėdavo išskirtinių asmenybių mirties dienas, o ne gimimo. Šventė, skirta Išganytojo gimimui, pradėta švęsti IV-ajame a. V-ajame a. vakarietiška bažnyčia įsakė ją švęsti nuolatos būtent tą dieną, kai senovės Romoje buvo švenčiamas Solo (arba Saulės) gimimas.

Taigi, ar įžvelgiate šią raidą? Net enciklopedija Americana teigia, kad Jėzaus/ Jėšua  mokiniai, apaštalai, mūsų protėviai, net bažnyčios tėvai Kalėdų nešventė; žvelgiant į istoriją, ši šventė buvo dirbtinai primesta krikščionims ir buvo liepta ją švęsti. Žiūrėkite, kaip rašoma: švęsti nuolatos būtent tą dieną, kai senovės Romoje buvo švenčiamas Saulės gimimas.

Pažvelkite – tai ištrauka iš Masačusetso įlankos kolonijos teismo 1695 m. kovo 11 d archyvų įrašo.: „… nepagarba Dievui ir įžeidimas kitiems; todėl šis teismas ir vietos valdžia įsako, kad visi tie asmenys, kurie bus aptikti švenčiantys Kalėdas ar panašias šventes, tai yra, tuo metu nedirbs, puotaus ar kitaip švęs aukščiau paminėtą progą, mokės šaliai penkių šilingų baudą už kiekvieną prasižengimą.“

Tiesą sakant, Alabama yra pirmoji valstija, kurioje 1836 m. pradėtos švęsti Kalėdos , o Luizianoje ir Arkanzase Kalėdas imta švęsti nuo 1838 m. Tik nuo XIX a. vidurio Jungtinėse valstijose buvo leista švęsti Kalėdas. Kodėl mūsų kūrėjai, kurie rėmėsi Biblijos Dievu, Kalėdų šventimą laikė nusikaltimu? Nes jie nebuvo taip nutolę nuo tiesos, kaip mes. Jie suprato, kad šioji tradicija atkeliavo iš pagonybės. Suprato, kad Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas – Jahvė  – nenorėjo, kad įtrauktume Jo nekenčiamiems dievams skirtas apeigas į Jo paties garbinimą.

Leiskite užduoti klausimą, kuris galbūt kilo ir Jums: argi negalime to, ką Šėtonas sugalvojo blogio labui, apversti ir pritaikyti gėriui? Jis mato mūsų širdį, tiesa?

Kunigų knygoje 18:30 sakoma: „Laikykitės mano nuostatų. Nedarykite to, ką darė pirma jūsų gyvenusieji. Aš esu VIEŠPATS, Jūsų Dievas.“ Morkaus knygoje 7: 7,8 sakoma: „Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu. Palikdami Dievo įsakymą, Jūs įsikibę laikotės žmonių tradicijų­.“

Svarbiausia, kad mes turėtume garbinti Viešpatį visą parą, turėtume užkelti Dievą ant pjedestalo ir Jį šlovinti. Ar nemanote, kad turėtume Jį garbinti taip, kaip Jis prašo būti garbinamas, o ne laikytis žmonių tradicijų? Juolab ne tų žmogiškųjų tradicijų, kurios susiję su pagoniškais vaisingumo ritualais ir Saulės dievo garbinimu.

Pažvelkime į dvyliktą Pakartoto įstatymo knygos skyrių. Ši knyga – pati svarbiausia Šventojo Rašto dalis, kurioje aiškiai pasakyta, galime ar ne elgtis vienaip ar kitaip, jei mūsų veiksmai nuoširdūs. Dvyliktame Pakartoto įstatymo knygos skyriuje teigiama: „Sugriaukite nugalėtų tautų visas dievų garbinimo vietas; kalnuose, kalvose ir po žaliuojančiais medžiais. Išardykite jų aukurus, sutrupinkite stabus, sudaužykite šventuosius akmenis (jų obeliskus), sudaužykite jų drožtus dievų atvaizdus ir išnaikinkite jų vardus iš tų vietų.”

Negalima šitaip garbinti VIEŠPATIES, savo Dievo.

Pradėjęs savo dvasinę kelionę, sužinojęs visus šiuos dalykus, iškart pagalvojau – tuoj pat po to, kai galvoje šmėstelėjo mintis, jog man tai reiškia visai ką kitą – pagalvojau galįs perimti kai kuriuos dalykus ir juos sukrikščioninti, tada VIEŠPATS tikrai bus patenkintas, jog vagiu iš priešo ir atiduodu Jam.

Prisiminkime izraelitus, jie persikėlė per Jordano upę, užėmė kanaanitų bendruomenes, tačiau vietoj to, kad viską sunaikintų, kaip kad nurodė Tėvas, jie kai ką pasiliko, pavyzdžiui, altorius, kuriuos sunku pastatyti, sakydami: „Visko nesunaikinkime. Paimkime šį altorių, nugrandykime jų dievo vardą ir užrašykime savo Dievo vardą.“ Jis atsakė: „Nedrįskite! Nedrįskite imti to, kas naudota Saulės dievui garbinti, sukrikščioninti, apšlakstyti švęstu vandeniu ir paaukoti man. Aš tokios aukos nepriimsiu,“ – pasakė Jis. Negarbinkite VIEŠPATIES, savo Dievo šitaip. Jis pasakė: „Tada kiekvienas nedarysite to, ką mes čia šiandien darome, to, kas jam atrodo teisinga. Kai Viešpats, tavo Dievas, išnaikins tautas, kurių žemės eini užimti, <…>“. Tame pačiame dvyliktajame Pakartoto įstatymo knygos skyriuje rašoma: „ <…> ir kai jas nugalėjęs, gyvensi jų žemėje, žiūrėk, kad nepatektum į spąstus sekdamas jomis, kai jos bus pirma tavęs išnaikintos, kad neieškotum tų tautų dievų, sakydamas ‘Kaip šios tautos tarnavo savo dievams, taip ir aš tarnausiu.‘ “

Taigi izraelitai atėjo į tas bendruomenes. Jie buvo išradingi. Izraelitai norėjo pasinaudoti tam tikrais išradingais pagonių sumanymais, skirtais jų dievų garbinimui, panaudoti juos savo Dievo, Jahvės, garbinimui. Tačiau Jahvė  taip pasakė 31-oje eilutėje: „Nedaryk taip Viešpačiui, Jahvei, savo Dievui. Nes tos tautos darė savo dievams tai, kas bjauru Viešpaties akyse ir tai, ko Jis nekenčia; net savo sūnus bei dukteris jie degindavo ir aukodavo savo dievams. Ką įsakau, daryk. Nieko nepridėk ir neatimk.“ (32-a eilutė, Pakartoto įstatymo knyga, 12-as skyrius)

Matome aiškius nurodymus, kad mes, tikintieji, neturime biblinės teisės imti kažką, kas buvo naudota, sukurta ir skirta kitų dievų garbinimui, tuos dalykus sukrikščioninti ir naudoti savo Dievo garbinimui. Vienareikšmiškai negalima.

Kodėl? Tai labai primena tokį atvejį: būtų labai panašu, jei Jūs, čia esantys vyrai, kasmet pirktumėte žmonoms gimtadienio dovaną. Na, tarkime, Jūsų žmonos gimtadienio dovana… tarkime, Jūsų žmonos gimtadienis yra balandžio 22 d. Kasmet balandžio 22 d., kaip ir pridera, perkate jai gimtadienio dovaną. Tačiau tarkime, kad egzistuoja senų laikų draugė, kurios gimtadienis yra kovo 22 d. Su ja susitikinėjote dešimt metų, tad Jums gerokai lengviau prisiminti kovo 22 d. nei balandžio 22 d. Įsivaizduokite, kad ateinate pas žmoną ir sakote: „Mieloji, klausyk. Man labai sunku kasmet atsiminti tavo gimtadienį, ar nesupyktumei, jei iš balandžio 22-osios jį perkeltume į kovo 22-ąją?“ Abejoju, ar ji būtų sužavėta, kad jos gimtadienį siūlote perkelti į jos priešės, Jūsų buvusios merginos, gimimo dieną. Tiesiog taip nedaroma. Net ir mes, žmonės, įsižeidžiame, jei tai, kas mums brangu, yra susiejama su tuo, ko nebranginame. O kaip sunku mūsų Dievui dėl to, kad švenčiame Jo Sūnaus gimtadienį, perkėlę jį iš tikrojo laiko, iš rudens, Palapinių šventės, per kurią jis gimė, iš Sukoto šventės, į senovės vaisingumo dievų laiką, tiek Rytų, tiek Vakarų Saulės dievų laiką?

Pakartoto įstatymo knygoje 4:2 sakoma: „NEPRIDĖKITE nieko prie to, ką įsakau jums, ir neatimkite nieko iš to, bet laikykitės VIEŠPATIES, jūsų Dievo, įsakymų, kuriuos jums skelbiu“. O Pakartoto įstatymo knygoje 12:32 rašoma: „Ką įsakau, daryk. Nieko NEPRIDĖK ir neatimk.“ Patarlių knygoje 30:6 rašoma: „Nieko nepridėk prie Jo žodžių, kad Jis neapkaltintų tavęs ir neliktum melagis.“

Pamenate, Šėtonas negali pakeisti tiesos. Vienintelis jo tikslas – neprileisti Jūsų prie tiesos. O kaip jis to pasiekia? Įberdamas lašelį nuodų. Ponai ir ponios, užtenka tik trupučio nuodų, kad viskas būtų sugadinta. Galite pasakyti: „Žinote, galbūt svarbu, ką Jam tai reiškia, ir nesvarbu, ką reiškia man. Bet, Džimai, ar iš tiesų viskas taip blogai? Juk gera švęsti Kalėdas ir Velykas taip, kaip visada švęsdavome.“ Bičiuliai, svarbu yra ne kaip mes jaučiamės, svarbu, kaip jaučiasi Jis. Išties, kiek tiesos turi būti šioje prezentacijoje, kad viskas netaptų apnuodyta? Jei turėčiau stiklinę tyro vandens ir įpilčiau ten mažą lašelį nuodų, ar Jūs vandenį gertumėte? Aišku, kad ne! Nors nuodų ir nematytumėte, nors vanduo atrodytų tyras, net jei skonis būtų tyras, tikrai negertumėte! Taip pat ir aš, nežinau, kaip Jūs, bet aš, skaitydamas Bibliją, priimu ją kaip tyrą Dievo žodį. Jis nenorėjo, kad mes kažką pridėtume ar atimtume. Turime elgtis pagal Biblijos nurodymus, nes Jo tvarka sukuria gyvybės vaisių. Kai elgiamės pagal Jo nurodymus, mumyse išauga Gyvybės medis. Kai nesielgiame pagal Jo nurodymus, tada tiesa persipina su melu ir mumyse išauga gėrio ir blogio pažinimo medis. Iš jo, bičiuliai, gyvybės nesulauksite. Jis atneša tik pančius ir mirtį.

1:31:54 Pasvarstykime, kada iš tiesų gimė Jėzus arba  Jėšua . Ar galime sužinoti tiksliai, kada Jis gimė? Tikrai taip. Galime vadovautis Biblija, kurioje užsimenama, kada iš tikrųjų gimė mūsų Išganytojas. Viskas prasidėjo nuo Jono Krikštytojo. Žinome, kad Jono Krikštytojo tėvas buvo Zacharijas. Zacharijas buvo levitų kunigas. Senajame Testamente rašoma, kad jis buvo iš aštuntojo levitų kunigystės skyriaus. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad pagal eilę jis aštuntasis atlikdavo savaitės trukmės apeigas šventykloje. Buvo dvidešimt keturi kunigų skyriai, kunigai patarnaudavo pamaldose po savaitę. Antrą savaitę patarnaudavo antrojo skyriaus kunigai, trečią savaitę patarnaudavo trečiojo skyriaus kunigai ir taip toliau. Iš Šventojo Rašto tiksliai žinome, kada turėjo ateiti Zacharijaus eilė. Tuomet Zacharijui pasirodė angelas ir pasakė, kad jis susilauks sūnaus. Suprantama, Zacharijus išskubėjo namo. Jo žmona pastojo ir po devynių mėnesių pranašystė išsipildė per Paschą. Žinome, kad Jonas Krikštytojas gimė per Paschą, tad imame Evangeliją, o ten rašoma, kad  Jėšua  gimė praėjus šešiems mėnesiams po Paschos, tai yra, per pačią Palapinių šventę, kuri hebrajiškai vadinama Sukotu. Taip sužinome, kad Jėzus gimė per Palapinių šventę, kuri pagal mūsų kalendorių vyksta rugsėjo viduryje arba spalį, t. y., rudenį. Netgi parašyta, kad laukuose tuo metu piemenys vis dar ganė gyvulius. Žinome, kad Izraelyje piemenys grįžta per Palapinių (Sukoto) šventę arba iškart po jos – rudenį, nes žiemą galvijams laukuose per šalta. Tai dar vienas ženklas, dar vienas įrodymas, kad mūsų Išganytojas negimė, tiesiog negalėjo gimti gruodžio pabaigoje.

Greitai išvardinsiu visas septynias šventes, kad įsivaizduotumėte ir suprastumėte, koks yra Dievo kalendorius, ir ką Jis įsakė daryti tikintiesiems. Visų pirma, yra septynios… kiekvienai savaitės dienai… kiekvienam tūkstantmečiui. Yra septyni tūkstantmečiai, visko yra po septynis, štai kodėl septynetas yra tobulybės skaičius. Šventės prasideda pavasarį, kovą arba balandį, kai vyksta Pascha. Per Paschą mirė Jėzus,  Jėšua . Jis tapo Paschos avinėliu. Jėzų palaidojo per septynias-aštuonias dienas trunkančią Neraugintos duonos šventę, kurios metu žmonės iš namų išvalydavo nuodėmes, t. y., raugą. Jis prisikėlė po trijų dienų, per Pirmųjų vaisių šventę, kai kunigas, mojuodamas pirmųjų miežių pėdu, aukojo jį Dievui. Mesijas prisikėlė iš numirusių, prašydamas Tėvo puikaus rudens derliaus, visai kaip kunigas, lygiai tuo pačiu metu. O po penkiasdešimties dienų švenčiamos Sekminės (graik. „Pentēkostē“, angl. „Pentecost“) , hebrajiškai ši šventė vadinama „Shavuot“ (vert. „Savaičių šventė“). Būtent tada žemėn nusileido Šventoji Dvasia, o lygiai tūkstantį du šimtus metų prieš tai, Sekminių dieną ant Sinajaus kalno buvo duoti Dievo įsakymai. Egzistuoja labai daug informacijos, ponios ir ponai, apie šventes. Jei nesate tuo domėjęsi, noriu paraginti Jus įsigyti rinkinį „Dievo pranašiškas kalendorius“ (angl. „God’s Prophetic Calendar”), ten mes labai smulkiai aiškiname, kas slypi tų švenčių dienose, kokios pranašystės siejamos su pirmuoju Jo atėjimu ir antruoju atėjimu. Judame toliau… aptarėme pavasario šventes, jos susijusios su pirmuoju Jo atėjimu. Jis mirė per Paschą, buvo palaidotas per Neraugintos duonos šventę, prisikėlė per Pirmųjų vaisių šventę, o Šventoji Dvasia nusileido per „Shavuot“ arba Sekmines.

Paskutinės trys švenčių dienos vadinamos rudens šventėmis: jos dar neišpildytos. Jos paliktos antrajam Jo atėjimui. Mano galva, pirmoji yra įdomiausia. Ji vadinasi Trimitų šventė, Yom Teruah. Tai trimitų pūtimo šventė. Jei Jūsų tarpe yra tokių, kurie studijavo Bibliją, turėtumėte įžvelgti tam tikrų sąsajų: kada prisikels mirę Kristuje? Nuskambėjus trimitui. Štai su kuo susijusi ši šventė. Praėjus dešimčiai dienų po Trimitų šventės (Yom Teruah) ateina laikas Jom Kipurui (Yom Kippur) – Išpirkimo dienai: per šią šventę aukščiausiasis kunigas kartą metuose ožio krauju patepdavo Sandoros skrynią pagal Toros nurodymus ir taip išpirkdavo visų metų Izraelio nuodėmes. O paskutinė ir pati įspūdingiausia šventė – tai  Sukoto (Palapinių) šventė, susijusi su Avinėlio vestuvių vakariene. Tai pati didžiausia šventė Izraelyje per visus metus; jos metu tikintieji švenčia ir linksminasi aštuonias dienas iš eilės, aštuntoji diena simbolizuoja naujo tūkstantmečio pradžią. Net Judaizme sakoma, kad Mesijas grįš per Trimitų šventę, o jo sugrįžimas bus švenčiamas per didžiąją vestuvių šventę Sukoto metu.

Taigi šiame pranašiškame kalendoriuje matote biblines sąsajas su mūsų taip vadinamu Naujuoju Testamentu. Ar įsivaizduojate, kaip būtų, jei iš pat pradžių būtume supratę šį kalendorių ir auginę savo vaikus laikydamiesi Biblijoje nurodytų taisyklių, vadindami biblinius dalykus jų bibliniais vardais? Kaip būtų pasikeitusios ir sutvirtėjusios mūsų šeimos, jei būtume apčiuopę kažką tikro? Todėl visus Jus raginu įsigilinti į tai, ką išgirdote, ir atskleisti sau tiesą, gilesnę tiesą, esančią čia pat ir prieinamą mums visiems; kitaip tariant, planą, kaip mūsų šeimos turėtų išpažinti Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą tokiu būdu, kaip išpažino mūsų protėviai.

Aptarėme visas švenčių dienas ir išsiaiškinome, ką jos pranašauja gamtoje…. pradedant pavasario šventėmis, susijusiomis su pirmuoju atėjimu, ir baigiant rudens šventėmis, susijusiomis su antruoju atėjimu; sužinojome, kad Dievo Žodis turi savyje planą, mokantį mūsų vaikus ir mus gilesnių Jo paslapčių, kurias šiandien turime atrasti savyje.

Daugelis žmonių manęs klausia: „Ką gi, Džimai, jei aš suprasiu nebenorįs švęsti Kalėdų, kuo galėčiau jas pakeisti? Gal Chanuka?“ Na, Biblija neliepia švęsti Chanukos. Ji nėra minima Dievo įstatymuose. Tai nėra svarbi šventė. Todėl tik trumpai papasakosiu Jums Chanukos istoriją, nes Chanuka – viena smagiausių švenčių metuose mano šeimai. Mano vaikai kasmet laukia Chanukos. Tad per minutę apžvelgsiu iš kur kilo Chanuka, nes dauguma Jūsų gali nežinoti apie šią konkrečią šventę, kadangi, mūsų akimis žiūrint, ji yra žydiška.

Jei nusikeltume į maždaug 170 metų į laikotarpį prieš Jėzaus gimimą, į 168 m. pr. Kr., maždaug šimtmetį po Aleksandro Didžiojo valdymo, matytume kitą svarbų karalių. Tas karalius buvo vardu Antiochas Epifanas IV-asis. Jis buvo blogas karalius. Graikų tautybės. Graikai užėmė Jeruzalę ir šventykloje pastatė Dzeuso statulą. Graikai uždraudė tuometiniams žydams – visiems izraelitams –aukoti Jahvei. Neleido jiems išpažinti savo religijos. Graikai buvo labai griežti ir negailestingi izraelitams. Tačiau vieną dieną žydams įgriso ir jie nusprendė atsiimti savo Dievo šventyklą. Antpuoliui vadovavo vyras, vardu Judas Makabėjus, jo pasekėjai ir šeima. Jie atsiėmė šventyklą ir aštuonias dienas smagiai šventė. Šis įvykis tapo žinomas kaip Šviesos šventė. Greičiausiai žmonės šventė aštuonias dienas, nes graikų pavergti neturėjo galimybės atšvęsti aštuonių Sukoto dienų ,  Palapinių šventės. Tad ši šventė buvo paminima kasmet iki Jėzaus gimimo, o Evangelijoje rašoma, kad pats Jėzus ėjo į Pašventimo (Pašventinimo) arba Dedikavimo šventę. Pašventimo šventė hebrajų kalba vadinama Chanuka. Tad matome, kad Evangelijoje rašoma, jog pats Jėzus šventė Pašventimo arba Šviesos šventę. Ji vyksta tuo metų laiku, kai turėjo būti pradėtas Jėzus . Še kad nori, mūsų Mesijas, Pasaulio šviesa, pradedamas per Šviesos šventę.

Mums, Kalėdų tradiciją ir doktriną pakeitusiems bibline Chanukos švente, tai yra nuostabi šventė. Evangelijoje Chanuka minima, kai Jėzus nukeliavo į Jeruzalę švęsti taip vadinamos Dedikavimo arba Pašventimo šventės. Išvertus iš hebrajų kalbos, žodis hanukkah reiškia „pašventimas“Taigi, Chanuka reiškia pašventimą, atsidavimą. Kaip ką tik paaiškinau, tai yra metas, kai šventykla buvo iš naujo pašvęsta Dievui. Mums tai svarbu, nes mes, šiandieniniai tikintieji  Jėšua , esame Šventosios Dvasios šventykla. Priešas bandė perimti mūsų šventyklas, vadovauti mums ir mus valdyti, užpildyti mūsų kūnus nešvariais dalykais. Jis mus pavergė. Kaip žinote, Jėzus buvo atsiųstas išlaisvinti mus iš nuodėmės ir mirties pančių. Taigi, neįtikėtina, bet mūsų gyvenimai yra ne kas kita, o Chanuka – Pasišventimas. Mes nuolat iš naujo pašvenčiame savo šventoves, savo gyvenimus mūsų Mesijui ir tarsi  išvalome savo šventovę, kurioje priešas pridėjo nešvarių daiktų. Ir tai yra atliekama  su devyniomis žvakėmis. Šventė trunka aštuonis vakarus. Kaip matote, centrinė žvakė šiek tiek iškilusi virš visų kitų, ji vadinama Šamašo (Shamash) žvake arba „tarno“ žvake ir simbolizuoja Jėšuą. Nuo „tarno“ žvakės kas vakarą uždegamos visos kitos žvakės. Kai su vaikais kiekvieną vakarą degdavome žvakes, pradėdavome nuo sukūrimo šviesos. Šventajame Rašte visos žvakės turi skirtingas reikšmes, pradedant Dievo įsakymų šviesa, baigiant Izraelio šviesa, Jėzaus šviesa, apaštalų šviesa ir mumis – ir taip iki pat tūkstantmečio. Tokiu būdu mano vaikai mokosi Šventojo Rašto. Mokosi gilesnės prasmės. Mokosi įdomių dalykų. Tai nėra materializmą propaguojanti šventė. Per Chanuką vaikai gauna vieną dovaną į metus ir be galo tuo džiaugiasi. Kodėl? Nes kiekvieną vakarą pas mus lankosi žmonės. Kiekvienas vakaras – tarsi Padėkos diena: mes lankome įvairius žmones, jie užsuka į mūsų namus. Mes mėgstame šią šventę, džiaugiamės ja kasmet, randame ją aprašytą Šventajame Rašte. Tad raginu Jus pasigilinti į šios šventės esmę ir pagalvoti, gal ji galėtų tapti alternatyva Kalėdoms. Per jokią kitą šventę nepatirsite tokios palaimos, kaip per šią – manoji šeima tikrai jaučiasi palaiminta.

Galiausiai, net kai kurie įtakingiausi krikščionybės vedliai Amerikos istorijoje ieškojo alternatyvų ir atsisakė švęsti Kalėdas arba Velykas vien dėl pagoniškos šių švenčių kilmės.

1871 m. gruodžio 24 d. Čarlzas Sperdženas ištarė tokius žodžius. Paklausykite citatos: „Mes nejaučiame prietaringos pagarbos metų laikams. Mes tikrai netikime ekleziastiniu dariniu, vadinamu Kalėdomis: pirma, mes išvis netikime mišiomis, bet bjaurimės jomis, nesvarbu, ar mišios sakomos (giedamos) lotyniškai ar angliškai“. Jis pridūrė: „ <…> antra, nes Šventajame Rašte nerandame jokio pagrindo kurią nors dieną paskelbti Išganytojo gimtadieniu, iš to seka, kad tokios dienos šventimas yra prietaras, nes jai nėra dieviško leidimo.“ Ponios ir ponai, Čarlzas Sperdženas yra vienas dvasingiausių visų laikų pastorių, jis teigia, kad Kalėdos neturi dieviškos kilmės. Ši šventė neturi dieviško patvirtinimo, tad jokiu būdu negalime jos švęsti. Kodėl? Nes pastorius žinojo, kad ši šventė kilusi iš pagonybės ir kultinės filosofijos.

Štai iš kur ši šventė kilo. 325-aisiais mūsų eros metais Konstantinas pasakė: „Regis, kad Sirijos ir Mesopotamijos bažnyčiose <…>“ – t. y., rytų bažnyčiose, – „<…> ir toliau laikomasi žydiškų papročių.“ Kodėl? Nes taip elgtis buvo teisinga. Jie laikėsi Biblijos nurodymų dėl švenčių: „ <…> ir jie šventė Paschą keturioliktą mėnulio dieną, nesvarbu, ar išpuldavo sekmadieniais ar ne. Visos kitos bažnyčios ceremoniją atlikdavo tik sekmadienį.“ Tai svarbu dėl vienos priežasties: Biblija liepia mums švęsti Paschą keturioliktą nisano dieną, tai yra, keturioliktą pirmojo hebrajų kalendoriaus mėnesio dieną. Taigi, pasak Konstantino, iš visų bažnyčių 325-aisiais mūsų eros metais, regis, bažnyčios, esančios rytuose arba arčiau Jeruzalės, arčiau apaštalų, sekėjų ir tiesos, nepasidavė romėnams ir nepriėmė romėniško kompromiso garbinti Saulės dievą. Jie ir toliau šventė savo Viešpaties prisikėlimą apaštalų ir paties Jėzaus nurodytu laiku, tai yra nisano keturioliktąją dieną, per Paschą. Tuo tarpu romėnų bažnyčios šią šventę ėmė minėti pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio, susijusio su Astartės sekmadieniu.

O toliau sakoma: „Aptarus šį klausimą, buvo nuspręsta švęsti Velykas tą pačią dieną (sekmadienį), kaip daroma Romoje.“ Jūs tik paklausykite. Sakoma: „ <…> reikia įamžinti šio ritualo šventimą visiems ateinantiems amžiams.“ Bičiuliai, mes taip ir darome. Iš tikrųjų… mes švenčiame tą pačią dieną, kaip kad ir sakė romėnų imperatorius Konstantinas. Jis paliepė visiems krikščionims švęsti Velykas konkrečią dieną, o mes būtent taip ir darome. Pagerbiame ne Biblijos apeigas. Pagerbiame senovės Romos apeigas.

Tad dabar matote, kad Šėtono planas – sutrukdyti mums švęsti Dievo išsaugoti palieptas šventes. Jis paėmė tas tiesas, sumaišė su pagoniška stabmeldyste ir štai! Naujas rašytinis įstatymas, nauja rašytinė tradicija. Artėjame prie pabaigos, šį pamokslą noriu užbaigti Marko Tveno citata. Jis pasakė: „Krikščionių Biblija yra tarsi vaistinė. Turinys lieka tas pats, bet medicininė praktika keičiasi.“ Deja, mūsų pokyčiai neįtikėtinai pakeitė mūsų visuomenę. Gėda, kad daugiau nei 70% koledžų studentų, kurie prieš įstodami į koledžą laiko save krikščionimis, po pirmųjų mokslo metų atsisako krikščionybės ir tampa ateistais arba agnostikais. Bičiuliai, taip neturėtų būti. Tai, ką Dievas parašė Biblijoje, yra tiesa, visuomet tiesa, ir ji pasitvirtina. Jei elgiamės pagal Biblijos nurodymus, gauname nuostabius rezultatus, nes mumyse išauga Gyvybės medis. Jis mus pakeičia iš vidaus, o šaknis suleidžia giliai į Dievo Žodį. Noriu pasakyti, kad mūsų šaknys, dauguma mūsų šaknų krikščionybėje, yra labai negiliai suleistos į žmonių sukurtas tradicijas ir doktrinas. Metas peržvelgti tai, kuo tikime. Jei nesulaukiame Biblijoje nurodyto rezultato, kurį turėtume gauti garbindami Dievą Jo nurodytu būdu, turime peržvelgti savo veiksmus ir juos pakeisti, nesvarbu, kaip patys dėl to jaustumėmės. Mus keičia tik Biblijos tiesa. O kai atsiduodame tai tiesai, išvystame stebuklus, išgyja tarpusavio santykiai ir nutinka fenomenalūs įvykiai. Iš tiesų, tiesiog sakykime, kad Apaštalų darbų 2-as skyrius iš naujo apsireikš mūsų gyvenime, jei tiesiog seksime Biblija ir liausimės vadovavęsi tais dalykais, kuriuos žmogus tik laiko ar vadina bibliniais.

Jėzus Evangelijos pagal Morkaus 7-ame skyriuje tarė: „Palikdami Dievo Įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių tradicijų.“ Netapkime tokie patys kaip senovės fariziejai, apleidžiantys Dievo įstatymus, kad galėtume elgtis kaip panorėję ir džiaugtis, kad garbiname Dievą taip, kaip norime jį garbinti.

Užbaigsime Džono F. Kenedžio posakiu, kurį jau citavau pamokslo pradžioje. Man ta citata atrodo tokia gera, kad galėtume užbaigti šį pristatymą tuo pačiu posakiu, kuriuo pradėjome. Tai štai ji dar kartą: „Dažnai didysis tiesos priešas yra ne melas – tyčinis, išgalvotas ir nesąžiningas, tačiau mitas – atkaklus, įtikinamas ir nerealus.“ Nerealūs, bet įtikinami senovės babiloniečių ir pagonių legendų melai bei klastotės, o taip pat Saulės dievo garbinimas įsiskverbė į krikščionybę ir pavogė mūsų paveldą. Šie melai pavogė mūsų Išganytojo gimimo jėgą, Jo mirties, laidotuvių ir prisikėlimo jėgą, kurią galime pajausti Paschos, Neraugintos duonos, Pirmųjų vaisių ir Sekminių švenčių dienomis. Mūsų vaikai net neišmoksta biblinių švenčių, nes mes juos išmokėme žmogaus sukurtų tradicijų. Ar turėtume stebėtis, kai vaikai nusigręžia nuo Dievo? Nėra jokių įleistų šaknų.

Privalome atsigręžti į Bibliją, ponios ir ponai, į tai, ką galime surasti Šventajame Rašte ir išmesti iš savo namų tai, kas, Jo akimis žiūrint, yra stabai. Nes visatoje yra tik du požiūriai. Mūsų požiūris ir Jo požiūris. Mūsų akimis žiūrint, padėtis panaši į situaciją su auksiniu veršiu prieš 3000 metų, kai Dievas davė įsakymus. Žmonės pasigamino aukso veršį, nes neteko tarpininko tarp Dievo ir žmonių, taigi jie sukūrė aukso veršį ir ėmė per jį garbinti Jahvę. Ši istorija pasakojama Šventajame Rašte. Aaronas paskelbė: „Rytoj bus Jahvės šventė.“ Žmonėms, žvelgiant iš jų perspektyvos, atrodė, kad jie garbina Dievą. Jie tiesiog pakeitė Mozę. Tačiau Jahvės akimis žvelgiant matoma tiesa; jis sako: „Moze, turi leistis žemyn, nes tie žmonės tarnauja kitam dievui“. Matote, kad egzistuoja du požiūriai. Mes gal ir nuoširdžiai iš visos širdies tikime, kad garbiname Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, tačiau, žvelgiant Jo akimis, tiesa ta, kad mes Jo negarbiname. Nes šioje visatoje, mano draugai, svarbiausia yra viena – elgtis pagal Jo taisykles.

Prašau, raskite laiko dar kartą apsvarstyti šią žinią. Peržiūrėti šią programą. Patikrinti visus šaltinius. Patys nuspręskite, į kokį kompromisą dėl tiesos galima leistis ir kada ji tampa nebe tiesa. Savo šeimos vardu galiu pasakyti, kad pradėjęs praktikuoti šiuos dalykus – man prireikė ilgo laiko jiems suprasti, išsivalyti nuo jausmų, atskirti juos nuo tiesos, atsiriboti nuo kūniškų dalykų ir tiesiog paaukoti savo gyvenimą Biblijos nurodytam keliui – bet kai pradėjau, mano gyvenimas ėmė keistis. Vaikai tapo dievobaimingesni, santuoka tapo dvasingesnė ir glaudesnė. Viskas aplink pasikeitė. Apsireiškimas ir Biblija atgijo, prasidėjo nauja kelionė. Noriu Jus padrąsinti tęsiant savo dvasinę kelionę paklausti Tėvo, ar Jūsų gyvenime reikėtų ką nors pakeisti? Kai kurie Jūsų gal net nepažįstate Mesijo. Kviečiu Jus paskirti savo gyvenimą Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievui, Jo sūnui Jėzui Kristui, hebrajiškai – Jėšua HaMashiach.

Ačiū, kad skyrėte laiko šio video peržiūrai. Meldžiuosi, kad Dievas Jus laimintų ir saugotų. Tegul Jums, ieškantiems tiesos, šviečia Jo veidas. Atminkite vieną dalyką: tiesa gali padaryti tik viena – Jus išlaisvinti.

Ačiū. Aš esu Džimas Steilis, „Passion for Truth Ministries“ pastorius. Šalom.

Vertė Simona Smaidžiūnaitė

Advertisements

Single Post Navigation

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: